Tyla (Louis Tomlinson )

49.

Helzė*
„Aš ne daiktas, Louis "
„Kokie mes įžeidus" baisiai supykau. Jaučiuosi lyg bučiau eilinė jo kekšė kuris su manimi gali daryti ką nori ar panašiai. Stipriai užkliudžiau jam peti. Nešdinuosi iš čia. Iš svetainės išėjo Arija ir pakėkė antakį. Papurčiau galvą, psiaviau batus ir trenkusi durimis išėjau iš namu. Gyliai įkvėpiau. Patraukiau takeliu.
Louis*
-Tu, kvaily ! ką jei padarei ? - dūrė pirštu į krūtinę Arija.
-Atstok - pavarčiau akis ir nuėjau į svetainę, kurioje sėdėko visi. Pavarčiau akis, kaip visų žvilgsniai nukrypo į mane.
-Ką padarei ? - paklausė Liam.
-Nieko - nuleidau akis. Jaučiausi keistai. Ji tikrai ant manęs supyko ir šį kartą rimtai.
-Prisidirbai, Louis - prisimerkė Arija.
-Pats žinau - pakėliau akis į ja.
*Klausyk aš atsiprašau* išsiunčiau Helzei žinutę.
*Dek pragare, Louis* atsakymo laukti ilgai laukti nereikėjo. Su ranka parėmiau galvą, suraukiau antakiua. Anksčiau šis triukas praeidavo. Merginos jauadavosi įpatingos ir visas kitas kuri jos prisigalvoja.
*Tai įvyko visai netyčia* išsiunčiau
*Tai pradėk protauti, avine!* tikiu jai ji butu šalia manęs man trenktu.
*Atleisk *
-Na nesvarbu. Louis, mes turim tau staigmeną - prakalbo Sophia.
-Prie ko aš ? - pakėliau aktakį.
-Išankstinė gimtadienio dovana - mirktelėjo man Harry.
-Mamo gimtadienis beveik už metų - pakėliau antaki.
-Negadink visko - pavartė akis Niall.
-Na tai ? - sutrikau.
-Nenidrošk jos - pametė man mašinos raktelius. Vis dar negaliu patikėti, kad jie išpirko mano gražuolę. Apėjau aplink ja. Ji visai, kaip nauja. Išsišiepiau, kaip įsedęs pamačiau pilna baką. Atsisveikinau su draugais ir nurūkau į namus. Gera mano nuotaiką sugadino girtas tėvas vos įėjau į namus. Vėl tas pats kvapas. Jis, kaip kenkėjas atrodo jų jau nebėra, o po kurio laiko jie išlenda su kaupu. Sukandau dantis, kaip jis trenkė mamai. Priėjau ir priremiau jį prie sienis ir stipriai sudaviau.
-Tu, purvinas niekše ! - rėkiau jam į veidą. Agresija kilo mano venomis. Galėjau tuoj pat ji užmušti. Jis ištruko ir kelis kartus man sudavė.
-Prašau, Louis, nereikia - už nugaros girdėjau mamos balsą. Stipriai jam trenkiau ir pastūmęs užlipau laiptais aukštyn. Nuėjau į vonia. Nusprausiau veidą ir pažiūrėjau į savo atspindi veidrodije. Man buvo prakirsta lūpą ir ryškėjo mėlyno po akimi. Nėra taip blogai. Suspaudžiau raudona rankšluosti ir stipriai drėbiau ji ant žemės. Sulandau dantis. Užsidėjau odinį švarką ir įsėdau į savo mašina. Įjungiau muziką ir pagarsinau ją ant viso garso. Po daugiau, nei penkiolikos minučių sustojau netoli Helzės namų. Baigiau rašyti. Peršokau tvorą esančia galineme jos kieme.Tyliai nusikeikiau, kaip jos balkino durys buvo užrakintos.
*Ileisi?* parašiau žinutę.
*Nerandu durų* atrašė.
*Balkino irgi ? * Užuolaidos atsidarė, plačiai išsiviepiau. Už stiklo mačiau sumišusia Helzę. Pirštu parodžiau į stikines duris. Ji papurtė galvą. Prikandau lūpą. Po minutės ji pasidavė ir atidarė balkono duris. Įėjau ir padaviau jai popieriaus lapą.
Helzė*
Paemiau iš jo lapą.
„Aš tikrai labai atsiprašau. Tiesiog nežinau, kaip su tavimi elgtis ir apskritai, net nenumanau kam tai rašau, juk turėtu. man nerūpėti, bet tu man rūpi ir negaliu ramiai sėdėtu žinodamas, kad tu ant manęs pyksti. Atsiprašau" nurijau seiles tai perskaičiusi. Aš jam rūpiu ? ar jis tai rašėctik norėdamas man itikti ? Pakėliau akis į jį. Jo veidas buvo patinęs ir ant jo matėsi dvi mėlynės.
„Kas tavo veidui?" ištiesiau telefoną.
„Niekis" sunkiai šyptelėjo. Linltelėjau jam. Jis ištiesė rankas norėdamas, kad ji apkabinčiau. Taip ir padariau. Priaiglaudžiau prie jo kiek įmanoma arčiau. Lengvai užsimerkiau ir šyptelėjau sau įkvėpusi jo kvapo. Išsiviepiau, kaip palinkau prie jo kaklo ir švelniai pabučiavau. Galėjau justi, kaip jis isitempia. Dar kelis kartus pabučiavuai tarp dantų suėmiau jo odą. Kerštas saldus dalykas. Atsitraukiau ir pergalingai nusišypsojau jam. Jis prisimerkė ir įsižiojo. Iškišau jam liežiuvi ir truputi pasimaiviau.
„Atsiskaite?" išsiviepė Louis. Lintkėlėjau jam.
„Taip. Kodėl tu lipai balkonu. Tu ką durimis naudotis nemoki ?" išsiviepiau.
„Taip dramatiškiau"
„Meluoji tu bijai mano tėčio, kurio nėra" pasikraipiau.
„Mes su tavo tečiu esame draugai" atkišo lūpas.
„Kur gi ne" pavarčiau akis. Į mano telefoną atėjo žinutė nuo Luko. Pastariuoju metu mes daug susirašinėjam.
*Ar tu šiandiena laisva?* norėjau atrašyti, bet mano telefonas buvo atimtas iš manęs.
*Ne* atrašė Louis ir nekaltai šyptelėjo. Suprunksčiau ir pavėliau jo plaukus.
„Nori valgyti ?" sumaigė tekstą.
„Nori pagaminsiu tau ko nors ?„
„Geriau važiuojam mesainių" mirktelėjo man. Paliksėjau jam. Tiesa sakant tai buvo gera mintis, nes nesu tikra, kad tėtis negrįš anksčiau laiko iš naktinės pamainos. Jis kartais nustebina mane. Apsiaviau batus ir užrakinau duris. Buvau nusiteikusi eiti pesčiomis, bet Louis patraukė visai į kita puse nei mums reikėjo.
„Tu nebuvai jos pardavęs?" greitai sumaigiau žinutę per ta laiką kur Louis įsėdo į vairuotojo vietą.
„Vailinai išpirko ja man" mirktelėjo. Pasiilgau šios mašinos. Ji tikrai erdvi. Atrėmiau galvą į stiklą. Pasukau ja, kaip pajaučiau mano ir Louis sunertus pirštus. Nusišypsojau. Galėjau ant jo kaklo pamatyti ryškėjančia žymę. Gerai pasidarbavai,Helze, šaunuole. Nusukau žvilgsni, kaip Louis greitai pažiūrėjo į mane. Louis nupirko mums po dideli mėsainį, kolos ir bulvičiu. Pasiėmiau savo dali, kaip Louis sustojo aikštelėje. Pavogiau iš Louis truputi kečiupo. Jis prisimerkė ir ta pati padarė su mano bulvitėmis. Prisimekiau ir nestipriai kumštelėjau jam į petį. Atsigėriau kolos ir įsitaisiau Louis glėbyje.
„Aš tau tikrai rupiu?" sumaigiau tekstą telefone.
„Jai nerupėtum nebučiau lipęs į tavo balkoną" šyptelėjau jam, kaip jis palietė mano veidą, prisitraukė arčiau pabučiavo mane. Pirma kartą per ilga laiką jaučiausi saugi. Atsitraukusi padėjau galvą ant jo peties. Louis žaidė su mano pirštais.
-------
Noriu nuominių :) atsiprašau dėl klaidų.