*Karos pozicija*
-Aš užmušiu tą šunsnukį.- pasakė Louis ir tai ne juokais mane išgąsdino.
-Ne!- surikau, tačiau Louis nusisuko ir bandė nueiti link to vaikino, tačiau aš jį sustabdžiau apsikabindama jį iš už nugaros.
-Kara, paleisk mane.- suurzgė Louis, tačiau aš nė neketinau to daryti, nes jis buvo per daug įpykęs.
-Ne.- sumurmėjau jam į nugarą ir sudrebėjau, nes man pasidarė šalta, juk stovėjau pusnuogė.
Louis patraukė mano rankas nuo jo liemens ir atsisuko į mane. Jis nusivilko savo švarką ir padavė jį man.
-Ačiū.- sumurmėjau ir apsivilkau jį. Iš karto pasidarė šilčiau. Įkvėpiau oro ir pajutau Louis kvepalus.- Eime?- paklausiau jo, kol jis žvilgčiojo į tą vaikiną, kuris raitėsi iš skausmo.
-Gerai, kaip liepsi, bet pirma turiu kai ką padaryti.- pasakė jis ir nuėjęs prie to vaikino mašinos, atidarė jos kapotą, bet akimirksniu jį uždarė.
-Ką padarei?- paklausiau trindama savo rankas, kad jos sušiltų.
-Jis iš čia ilgai negrįš.- nusišypsojo Louis ir mano nuostabai, paėmęs mano ranką, supynė mūsų pirštus.
Priėjusi prie jo mašinos, atidariau dureles ir įsėdau į ją. Vis dar tryniau savo rankas, bet tai buvo beviltiška, nes aš labai sušalau.
-Duok man.- pasakė Louis ir paėmęs mano rankas į savąsias, papūtė oro. Jos iš karto sušilo.
-Ačiū.- droviai nusišypsojau ir nusisukau į lango pusę.
Man dabar tikrai nejauku. Vos prisiminus, ką aš išdarynėjau šokių aikštelėje, man pasidaro gėda.
-Tau dabar taip nejauku kaip ir man?- paklausė Louis nutraukęs tylą.
-Atleisk, dėl visko.- nežinau kodėl atsiprašiau.
-Tu neturi už nieką atsiprašinėti.- nusijuokė Louis.
-Na, tada dėkoju.- nusijuokiau aš ir atsisukau į Louis, kuris plačiau šypsojosi. Jo šypsena tokia graži. Ką? Ką čia mąstai, Kara? Nejaugi pamiršai, koks Louis yra?
-Apie ką mąstai?- paklausė Louis.
-Kodėl tu bjauriai su manimi elgeisi, kai buvome susituokę?- klausimas tiesiog išsprūdo iš mano lūpų.
Louis nusisuko ir sekundėlę pamąstęs atsisuko į mane.
-Aš buvau kvailas ir nesubrendęs.- atsiduso jis.- Aš dar buvau nepasiruošęs santuokai. Juk mes buvom vos baigę mokyklą.- nusijuokė jis, tačiau man tai buvo nejuokinga.
-Tai nepasiteisinimas, Louis.- pasakiau nusivylusi jo pasakytais žodžiais. Juk jaunystė nekalta už tuos smūgius, kuriuos gaudavau iš Louis? Juk jaunystė nekalta dėl ašarų, kurias liejau kiekvieną vakarą?
-Na nežinau, tu turbūt geriau žinai.- pasakė jis akivaizdžiai supykęs.
-Tiesiog pamirškim viską.- pasakiau ir patempiau jo švarką žemiau, nes Louis žvilgsnis nukrypo į mano nuogas kojas.- Parvešk mane namo.- paliepiau jam, tačiau jis nusijuokė.
-Kodėl turėčiau?
-Nes tu sumanei mane temptis į tą sušiktą šventę!- pykčiau pasakiau, tačiau tai tik dar labiau jį prajuokino.
-Tu labai karšta, kai pyksti.
-Ką?- sutrikusi paklausiau.
-Ne, nieko, pamiršk.
-Vežk mane namo.- dar kartą pakartojau.
-Ne.- pasakė Louis kaip mažas vaikas.
-Louis!- subariau jį.
-Tu visą savaitgalį praleisi su manim.- pareiškė jis.
-Louis, juk tu žinai, kad aš savaitgalį praleisiu su Bredu, nebūk mažas vaikas.
-Nesakyk man jo vardo!- surėkė jis per visą mašiną ir aš krūptelėjau.
-Kas tau yra Louis?- sutrikusi paklausiau.- Ko aš tau taip parūpau?
-Kaip tu nesupranti.- nusijuokė jis.- Aš noriu tave susigrąžinti.
-To niekada nebus.- nusijuokiau, nes tai tikrai atrodė juokinga, jis nori mane susigrąžinti, kai pats paleido? Tai jis mane išdavynėjo, tai jis mane mušė ir dabar jis man sako, kad nori mane susigrąžinti! Apsurdas!
-Bus.- pasakė Louis ir užvedė mašiną.- Nesijaudink, parvešiu tave namo, nesu paršas.
-Aha.- sumurmėjau sau po nosimi, tačiau jis to neišgirdo.
Po keletos minučių mes jau stovėjome mano namų kieme.
-Ačiū, kad parvežei.- pasakiau ir išlipau iš mašinos.
-Dailus užpakaliukas!- suriko jis ir aš atsisukusi parodžiau jam vidurinį pirštą.
-Dabar matai, ką praradai.- pasakiau ir pradariau namo duris.
Nežinau kodėl, bet su Louis pradėjau elgtis taip, kaip mokykloje, kaip ir jis. Aš nesuprantu, kas su mumis dedasi, mes kaip maži vaikai riejamės ir vėl susitaikom.
-Kvailiai.- sumurmėjau sau po nosimi.
-Labas vakaras.- iš svetainės išėjusi ponia Maršal pasisveikino.- O Dieve, kas nutiko jūsų rūbams?
-Ilga istorija.- atsakiau ir padaviau jai pinigus.
-Ačiū.- padėkojo ji ir išėjo iš namų.
Tyliai laiptais užlipau į Majos kambarį. Ji gulėjo savo lovytėje ir čiulpė savo nykštį. Dieve, ji tokia miela. Atsargiai pakėliau jos antklodę ir atsiguliau greta jos. Ji truputį pasimuistė ir atsisuko į mano pusę. Apglėbiau jos gležną kūnelį savo rankomis ir prisitraukiau arčiau jos.
-Labanakt, meile.- pasakiau ir pakštelėjusi jai į kaktą užmerkiau akis.
Pabudau ryte apsikabinusi Mają. Ji dar saldžiai miegojo, todėl šiaip ne taip išlindusi iš jos glėbio nubėgau į vonią.
Nusimaudžiusi po šaltu dušu nusisausinau savo kūną su rankšluosčiu ir apjuosiau juo savo kūną, dar truputį pakedenau savo plaukus.
Pasiėmiau telefoną ir ten buvo viena žinutė nuo Bredo, kad jis atvažiuos manęs lygiai dvyliktą. Puiku, turėsiu pakankamai laiko pasiruošti. Iš anksto parašiau Louis žinutę, kad jis atvažiuotų ir pabūtų su Maja visą savaitgalį.
Grįžau į Majos kambarį, tačiau jos jame jau nebebuvo.
-Maja!- sušukau per visus namus.
-Aš virtuvėje!- atsakė ji man.
Nulipau laiptais žemyn ir radau ją pjaustant duoną.
-Mažute, susižeisi.- pasakiau ir priėjusi prie jos pakštelėjau jai į kaktą.
-Aš norėjau padaryti tau pusryčius.- pasakė ji nekaltai.
-Viskas gerai, tiesiog nesusižeisk.- pasakiau ir vėl užlipau laiptais į savo miegamąjį.
Iš spintos išsitraukiau lagaminą ir į jį susidėjau visus reikiamus rūbus ir maudymosi kostiumėlį, dėl viso pikto. Išsitraukiau juodą aptemptą suknelę ir ją apsivilkau, tačiau niekaip negalėjau užsitraukti užtrauktuko, nes nepasiekiau jo.
-Aš jau atvykau!- sušuko Louis.
-Puiku, man reikia pagalbos.- pasakiau ir jis pradaręs kambario duris mane nužiūrinėjo, tačiau aš nekreipiau dėmesio.- Užtrauk.
Jis priėjo prie manęs. Kai jis pirštais prilietė mano odą, aš suvirpėjau. Mane lyg elektra nutrenkė.
-Nevažiuok.- man į ausį sušnabždėjo Louis.
