*Karos pozicija*
-Tu nevyksi.- pasakė Louis ir priėjęs uždarė mano lagaminą.
-Louis, prašau nepradėk.- subariau jį.
-Kara, aš nenoriu, kad tu su juo kažkur vyktum, todėl neerzink manęs ir krauk savo daiktus į spintą.
-Aš ten vykstu tik darbo reikalais!- pasakiau pavarčiusi akis.- Toks mano darbas!
-Tavo darbas būti kale?- suriko jis ir man akys išsprogo.
-Ką tu pasakei?- pasakiau priėjusi arčiau jo ir turbūt jis tik dabar suvokė ką pasakė.
-Kara, aš ne tai turėjau omenyje. Po velnių, man išsprūdo!- sušuko jis ir bandė mane paliesti, tačiau aš atsitraukiau.
-Tu kaip tą ir turėjai omenyje.- sugręžiau dantimis ir pradariusi lagaminą toliau kroviau drabužius.
-Kara, aš atsiprašau.- pasakė Louis, tačiau aš ignoravau jį, nebenorėjau išgirsti blogų žodžių, kurių ir taip mano gyvenime buvo daug.- Kara, neignoruok manęs, prašau.
-Louis, pasitrauk.- pasakiau, nes jis užstojo man įėjimą prie spintos.
-Ar atleidi man?
-Louis, aš tuoj pat išvyksiu, netrukdyk man.- pasakiau ir pastūmiau jį nuo spintos durų.
-Tu vis vien išvyksi? Kara, prašau nevyk.- maldavo Louis, tačiau jo pasakyti žodžiai skambėjo mano galvoje ir tai labai skaudino.
-Atleisk, Louis, tačiau kaip ir sakei mano darbas būti kale, todėl tokia ir esu.- suvėliau belekokią nesąmonę.
-Kara, tu ne kalė.- pasakė Louis ir atsisėdo ant lovos.
-Tai dabar ne kalė?- sarkastiškai nusijuokiau.- Dabar aš kekšė ar prostitutė? Kaip manai, kas man geriau tiktų? O gal abi vienu metu, mhm?
-Kara.- suurzgė Louis, tačiau aš vėl nusijuokiau.
-Žinai, būsiu kekšė, manau tokia labiau patiksiu ponui Casui, jam tokios labai patinka.- pasakiau ir nespėjau sureaguoti, kaip buvau prispausta prie lovos.
-Aš tau sakiau neerzinti manęs.- pasakė Louis ir dar labiau prispaudė mane prie lovos.
-O aš tau sakiau manęs neskaudinti.- pasakiau ir bandžiau jį nustumti nuo savęs.
-Tu tokia užsispyrusi.
-O tu toks kvailys.- sumurmėjau ir vis nenustojau muisčiusi.
-Kvailys, kurį tu dievini.- pakilnojo antakius jis.
-Pamiršk tai.- sumurmėjau.
-Negaliu.- sumurkė man į ausį Louis ir į ją krimstelėjo, todėl aš aiktelėjau. Jis pabučiavo mano žandikaulio liniją, skruostą ir vis kilo aukščiau, kol pasiekė mano lūpas. Louis pabučiavo kiekvieną mano lūpų kamputį taip mane erzindamas. Nesusilaikiau, todėl prisitraukiau jį arčiau rankomis apsivydama jo kaklą ir suliečiau mūsų lūpas. Pravėriau savo lūpas, todėl Louis liežuviu įsibrovė į mano burną. Pešiau jo plaukus, o Louis urzgė, kas man sukėlė šypseną. Pakišau rankas po Louis marškinėliais ir tyrinėjau jo kūną. Nagu perbraukiau per jo krūtinę iki jo kelnių sagties. Delnu sugriebiau jo jau sustangrėjusi draugužį.
-Švelniau, mažute.- suurzgė Louis, tačiau aš nepaisiau jo pageidavimų, o dar stipriau suspaudžiau jį.
-Aš NE KALĖ.- sušnabždėjau jam į ausį ir išlindau iš po Louis.
Stovėjau patenkinta, nes žinau koks dabar turėtų būti susierzinęs Louis, tačiau geruoju ar bloguoti jis turi suprasti, kad aš ne kalė.
-Kas, per velnias!- sušuko Louis atsistodamas nuo lovos.
-Aš velnias, Louis.- nusijuokiau ir nusivilkau dabar dėvimus rūbus ir numečiau juos ant grindų. Pradariau spintą ir išsitraukiau suknelę, kuri man buvo virš kelių. Greitai ją apsimoviau ir atsisukau į Louis, kuris mane stebėjo.
-Tu taip apsirengusi niekur nevyksi.- sumurmėjo jis.
-Louis nebūk mažas vaikas, tai tik suknelė.- nusijuokiau.
-Greitai ją nusivelki!- sušuko Louis.- Tu taip apsirengusi nevažiuosi su tuo kazanova!
-Louis.- sumurmėjau įpykusi. pasileidau savo plaukus ir juos pakedenau. Įsispyriau į juodus aukštakulnius ir jau buvau pasiruošusi.
-Kara, tu niekur nevyksi.
-Louis, manau mes jau baigėm tą temą.- pavarčiau akis.
-Nė velnio mes nebaigėm!- susierzinęs pasakė jis ir aš nusijuokiau, nes žinau, kad jis dar susijaudinęs.
-Louis, jei nesipyksim, aš pažadu, jog mes pratęsim tai ką pradėjom.- mirktelėjau jam ir jis nusišypsojo.
-Gerai, Kara, gali su juo vykti, tačiau jei jis tave bent pirštu prilies, aš jį užmušiu.- pasakė Louis ir apkabino mane per liemenį iš nugaros. Jis patraukė mano plaukus nuo pečio ir ant jo padėjo savo galvą. Louis pakštelėjo man į kaklą ir aš užmerkiau akis.- Aš tavęs taip pasiilgsiu.
-Manęs nebus tik keletą dienų.- sukikenau.
-Tos dienos eis kaip amžinybė.- pasakė Louis ir apsukęs mane, įsisiurbė man į lūpas.
-Gerai, aš jau turiu eiti.- pasakiau ir pasiėmusi lagaminą ketinau eiti, tačiau Louis iš mano rankų išplėšė lagaminą ir mes kartu nulipome laiptais.
Maja svetainėje vis dar žaidė su žaislais, todėl nieko jai nesakiau, o tiesiog priėjusi pakštelėjau jai į skruostą. Apsivomiau paltą ir pradariau lauko duris. Kieme jau stovėjo pono Caso automobilis. Norėjau iš Louis rankų paimti lagaminą, tačiau jis man neleido.
-Aš tave palydėsiu.- sušnabždėjo jis ir mes kartu nuėjome iki automobilio. Iš jo akimirksniu išlipo ponas Casas.
-Laba diena.- pasisveikinau, o jis tiesiog linktelėjo man. Louis pradarė mašinos bagažinę ir įdėjo lagaminą.
-Ačiū.- nusišypsojau jam. Jau norėjau sėstis į automobilį, tačiau Louis prisitraukė mane arčiau savęs ir įsisiurbė į lūpas. Aš atsakiau jam į bučinį ir apsikabinau jį per kaklą.
-Kalė.- sumurmėjo ponas Casas, kas priverte Louis atsitraukti.
Tikiuosi, kad nenusivažiuoju...
