*Karos pozicija*
Stovėjau ir žūrėjau į vieną tašką. Mano dukra, namo Maja. Kas jai nutiko?
Greitai pasiėmiau rankinę ir apsiaviau savo batus.
-Kara, kas nutiko?- susirūpinęs paklausė Bredas.
-Maja ligoninėje.- šaltai atsakiau ir pradariau namo duris.- Nuveši mane ten?
-Žinoma.- pasakė jis ir apsivilkęs savo švarką išskuodė iš namų paskui mane.
Įsėdome į automobilį ir nuvažiavome į ligoninę, kuri buvo arčiausiai mano namų. Išlipau iš mašinos ir net nelaukusi Bredo išskubėjau į ligoninę.
Pamačiau laukiamajame stovintį Louis, todėl nubėgau prie jo. Jis stovėjo apsiašarojęs.
-Kur Maja?- staiga paklausiau.
-Ji su gydytoju.
-Kas jai nutiko?- paklausiau ir priėjau arčiau jo.
-Kara, gal prisėsk.- paliepė Louis, tačiau aš neklausiau jo.
-Atsakyk, Louis.- su urzgiau.
-Kara, Majai diagnozuota leukemija.
Tankiai kvėpavau ir žiūrėjau į Louis.
-Ne, pasakyk, kad tai netiesa.- pasakiau ramiai žiūrėdama į jo akis.
-Aš nejuokauju savo dukterimi, Kara.
Užmerkiau akis ir pravirkau. Staiga pajaučiau kažkieno rankas apvijant mano liemenį. Priglaudžiau galvą prie Louis krūtinės ir įsikabinusi rankomis į jo marškinius verkiau. Jis ranka pradėjo glostyti mano nugarą ir plaukus.
-Viskas bus gerai.- sušnabždėjo Louis.
-Viskas nebus gerai, Louis. Juk ji mano dukra, mano. Ar tu nesupranti, kad šiame gyvenime aš ją vienintėlę turiu, daugiau nieko.
-Maja ir mano dukra, Kara. Man taip pat skaudu, bet reikia galvoti pozityviai, viskas susitvarkys.
Iš palatos išėjo daktaras, todėl aš pasitraukiau nuo Louis ir nuėjau prie jo.
-Majos Tomlinson giminaičiai?- paklausė jis.
-Taip, aš jos mama.
-Majai reikia kuo greičiau persodinti kaulų čiulpus, nes jai to nepadarysime, ją prarasite.
-Aš jos mama, mano kraujas turėtų tikti.- sukūkčiojau.
-Deja, jūsų kraujas netinka.- atsiduso daktaras.
-Kaip tai netinka, jis turėtų tikti, juk ji mano dukra!- sušukau ir pajaučiau Louis rankas sau ant pečių.
-Nusiramink, Kara.- sušnabždėjo jis.- Gal mano kraujas tiktų, aš Majos tėvas.
-Gerai, ponas Tomlinson'ai, eime su mumis į palatą, negalime gaišti laiko.
Daktaras nusivedė Louis ir paliko mane vieną.
-Užjaučiu, Kara.- sušnabždėjo Bredas man už nugaros. Apsisukau ir apsikabinau jį.
-Ji dar tokia jaunutė.- sušnabždėjau.
-Viskas bus gerai, pamatysi.
Atsisėdome ant sofos ir kantriai laukėme žinių iš daktaro ar Louis, tačiau nė vienas nepasirodė, kas kėlė man nerimą.
-Kur jie, po velnių.- sumurmėjau.
-Gal kraujas tiko ir dabar Majai perpila kraują.- pasakė Bredas ir apsikabino mane per pečius.
-Tikiuosi, kad taip ir yra.- sumurmėjau.
Padėjau savo galvą ant Bredo krūtinės ir užmerkiau akis. Staiga pamačiau Mają, ji vilkėjo geltoną suknelę su rausvomis gėlytėmis. Ji lakstė iš vieno kampo į kitą. Nejučia nusišypsojau ir Maja atsisuko į mane su plačia šypsena. Ji priėjo prie manęs ir paėmė manu už skruostų.
-Mamyte, kodėl verki?- paklausė ji ir nuvalė ašaras.
-Tiesiog aš esu labai laiminga.- sukūkčiojau.
-Ne si jaudink, mamyte, viskas bus gerai.- sušnabždėjo Maja ir apsikabino mane.
Pajaučiau, jog esu purtoma, todėl pramerkiau akis ir išvydau Louis, kuris ranką buvo užsidėjęs vatos gabalėliu.
-Viskas baigta, Kara.- pasakė Louis ir aš staigiai pakilau iš Bredo glėbio.
-Ką?
-Mano kraujas tiko, Majai nebegresia pavojus.- pasakė jis ir aš iš laimės šokau jam į glėbį.
-Ačiū, ačiū tau, Louis.- sušnabždėjau jo glėbyje.
Atsitraukiau nuo Louis ir pamačiau jo veide šypseną.
-Aš toks laimingas.- pasakė jis.
-Aš taip pat.- nusišypsojau jam.
Apsisukau į Bredą, tačiau jis dar miegojo. Vėl atsisukau į Louis, kuris nenutraukė dėmesio nuo manęs.
-Kas yra?- nusijuokiau.
-Man tiesiog gera matyti tave laimingą.- sušnabždėjo jis.
-Ar galiu pamatyti Mają?- paklausiau nukreipdama temą, nes nenoriu, kad Louis turėtų kokių vilčių.
-Žinoma.- atsakė jis.- Šimtas penkta palata.- lyg skaitydamas mano mintis pasakė Louis.
Palikau jį laukiamajame ir nubėgau palatos link. Sustojau prie durų ir giliai įkvėpiau. Pradariau duris ir lovoje išvydau gulinčią Mają. Nuėjau prie jos ir atsisėdau į kėdę šalia jos lovos. Paėmiau jos gležną rankytę sau į delną ir pabučiavau ją. Pakilau nuo kėdės ir patraukusi plaukų sruogą nuo jos akių, pabučiavau jos kaktą.
-Mhm.- sušnabždėjo ji ir pramerkė savo išvargusias akytes.-Mama, kur aš?- apsižvalgiusi paklausė ji.
-Nesirūpink, mažute.- sušnabždėjau.- Dabar viskas gerai, eik pamiegoti.- pasakiau ir Maja užmerkė savo akis.
Laikiau jos ranka savojoje ir bučiavau ją. Staiga prasidarė palatos durys ir įėjo Louis.
-Kaip ji?- paklausė jis.
-Gerai, tik ką ji buvo atsikėlusi.- nusišypsojau.
Louis priėjo prie Majos ir pabučiavo jai į viršugalvį.
-Nežinau ką daryčiau jei prarasčiau jus.- sušnabždėjo Louis.
Aš tiesiog nusišypsojau ir pakilau nuo kėdės.
-Kur eini?- sutriko Louis.
-Į tuoletą.- pasakiau ir palikau jį vieną palatoje.
Nuėjau į laukiamąjį ir norėjau paklausti registratūroje apie vonios kambarį, tačiau išvydau žmones, kuriuos niekada nebenorėčiau sutikti.
-Ką jūs čia veikiate?- paklausiau priėjusi.
-Kur Maja?- įžūliai paklausė Ponia Tomlinson.
-Tai dabar parūpo jūsų anūkė, taip?- nusijuokiau.
-Tylėk tu nevėkšla!- sušuko ji.- Kur mano anūkė?
-Jūs jos niekada nepamatysit, nešdinkitės iš čia!
-Tu neišpruselė!- sušuko ji ir priėjo arčiau manęs.- Tu neverta mano sūnaus! Vaiknamio kekšė!- suriko ji, o aš pravirkau, nes visų dėmesys buvo sutelktas į mus.- Tu nieko neverta kalė!
-Nedrįsk jos taip vadinti!- sušuko už manęs stovėjęs Louis. Apsisukau ir pamačiau, jog jis buvo įtūžęs.
