*Louis pozicija*
Išėjau iš Majos palatos, nes su nerimavau dėl Karos, ji jau kurį laiką yra išėjusi. Tyliai uždariau duris ir nuėjau į koridorių. Tai ką pamačiau mane pritrenkė, mano tėvai rėkavo ant Karos.
-Tu neišpruselė!- sušuko mano mama ir priėjo arčiau Karos.- Tu neverta mano sūnaus! Vaiknamio kekšė!- suriko ji, o Kara pravirko.- Tu nieko neverta kalė!
Stipriai suspaudžiau kumščius ir nuėjau prie jų.
-Nedrįsk jos taip vadinti!- sušukau. Mano mama žiūrėjo į mane sutrikusi ir nesuprato, ar aš juokauju ar rimtai kalbu. Į mane atsisuko Kara visa apsiašarojusi, kas dar labiau mae įpykdė.
-Kas tau davė teisę ją taip vadinti!- priėjęs arčiau savo motinos surikau jai į veidą.
-Nešauk ant mano žmonos.- įsiterpė mano tėvas.
-Tavęs iš viso niekas nekalbino!- surėkiau jam atgal ir jis nurimo.
-Kaip tu gali ginti tą mergšę?- paklausė mano motina.
-Ji mano vaiko motina, navadink jos taip.- suurzgiau.
-Ji neverta tavęs, sūneli.- pasakė mano motina ir bandė mane paliesti, tačiau aš atsitraukiau.
-Aš nenoriu jūsų matyti, išeikit iš čia!- sušukau.- Pasakiau eikit iš čia!- surikau, tačiau jie manęs neklausė. Norėjau juos iš čia ištempti, tačiau pajaučiau dvi rankas apjuosiant mano liemenį. Apsisukau ir išvydau Karą.
-Ką čia darai?- paklausiau nustebęs, tačiau ji nieko neatsakė, o tiesiog panardino savo galvą mano glėbyje. Atsargiai padėjau savo rankas jai ant liemens ir prisitraukiau merginą arčiau savęs. Ji įsikabino į mano marškinėlius ir panardino savo galvą mano kaklo įlinkyje. Mano tėvai jau norėjo žiotis ir kažką sakyti, tačiau aš juos perspėjau žvilgsniu kupinu pykčio.
-Išeikit iš čia.- ramiai pasakiau.
Mano motina dar norėjo man prieštarauti, tačiau tėvas ją išsivedė. Palenkiau galvą, kad matyčiau Karos veidą. Ji buvo užsimerkusi, o jos tušas nuo ašarų buvo nubėgęs. Po truputį pradėjau glostyti jos nugarą ranka ir Kara atsiduso.
-Ačiū.- ji sušnabždėjo vis dar neatmerkdama akių.
-Už ką?- sutrikau.
-Kad apgyniai mane.- pasakė ji ir pagaliau atmerkė savo nuostabias akis ir pažiūrėjo į manąsias. Nieko jai daugiau ne be atsakiau, o tiesiog nusišypsojau. Kara atleido mano marškinius ir atsitraukė nuo manęs.
-Dabar tau geriau?- paklausiau jos, kol ji valėsi savo akis rankomis, kas dar labiau sugadino jos makiažą.-Leisk man.- pasakiau ir priėjęs prie jos, nuvaliau nubėgusį tušą.
-Ačiū.- Kara pasakė ir jos žandai paraudo.
-Kas nutiko?- paklausiau sutrikęs.
-Nieko.- atsakė mergina ir nusišypsojo. Tačiau aš vis vien norėjau sužinoti apie ką ji pagalvojo.
-Eime pas Mają?- paklausiau jos ir ji droviai linktelėjo.
Nežinau kodėl, tačiau paėmiau jos ranką ir sunėręs mūsų pirštus nusivedžiau ją į palatą. Kad ir kaip būtų keista, tačiau Kara nesipriešino.
Lovytėje susirangiusi miegojo Maja. Ant jos žando buvo nukritusi plaukų sruoga, todėl ji truputėlį muistėsi. Patraukiau tą sruogą ranka ir Maja nusisuko į kitą šoną.
Kara šypsojosi ir nenuleido akių nuo Majos.
-Ji tokia nuostabi.- sušnabždėjo ji.- Bent vienas mūsų bendras dalykas atnešė mums laimės.- sušnabždėjo Kara.
-Man viskas, kas susiję su tavimi atnešė laimę.- pasakiau ir mūsų su Kara akys susirakino.
-O kad galėčiau apie tave pasakyti tą patį.- nusijuokė ji ir nusisuko.
Nuleidau galvą ir pradėjau žaisti su savo pirštais. Po velnių, aš taip stengiuosi, o ji to nesupranta arba labai gerai apsimeta. Kaip ji nesupranta, kad ji man rūpi, ji man tikrai rūpi, po velnių!
-Kas yra, Louis?- sunerimusi paklausė Kara, todėl atsisukau į ją.
-Nieko.- pasakiau ir išėjau iš palatos.
Kartais man atrodo, kad ji man suteikia galimybę, antrą šansą, tačiau jau po minutės tas šansas dingsta. Dieve, kodėl tos moterys tokios sudėtingos.
Išėjau į lauką ir užsidegiau cigaretę. Išpūčiau dūmus ir įsikišau vieną ranką į kišenę.
-Louis, tu vėl rūkai?- paklausė atėjusi Kara.
-Nesimato?- šiurkščiai atsakiau.
-Mesk.- paliepė Kara.
-Po velnių, neaiškink man.- sumurmėjau ir įtraukiau dūmų.
-Louis William Tomlinson'ai, prašau išmesti cigaretę!- įpykusi sušuko.
-Žinai, Kara, mes jau ne be susituokę.- pasakiau ir nusijuokiau.
Kara žiūrėjo į mane sutrikusi, tačiau aš nekreipiau į tai dėmesio.
-Atrodo lyg naujieną būtum pasakęs.- pasakė Kara ir priėjo arčiau manęs.- Tu manęs nepalieki ramybėje, čia tas pats kaip santuoka, Louis. Ai ne, palauk, tu manęs dar nemušai ar mušai, gerai nebepamenu. Juk be šito "papuošalo" tai tau ne santuoka ar ne taip?.- nusijuokė ji.
-Tai kaip supratau, aš nebeturiu vilties tavęs susigrąžinti?- nusijuokiau ir numečiau cigaretę.
-Ačiū Dievui, kad jis tau bent tiek davė proto.- mergina suplojo rankomis ir pažiūrėjo į dangų.
-O tie glėbesčiavimai? Tai buvo tik vaidyba?
-Tai buvo tik silpnumo akimirka.- nusijuokė Kara.- Žinai, Louis, aš tau linkiu susirasti merginą, o gal bokso kriaušę, čia tau nuspręsti.
Stipriai suspaudžiau kumščius ir nuėjau nuo Karos. Kas jai pasidarė? Bet akivaizdu, kad ji man nieko nebejaučia, nebent neapykantą.
Priėjau prie automobilio ir į jį įsėdau. Užvedžiau mašiną ir išsukau iš ligoninės kiemo. Paspaudžiau greičio pedalą ir važiavau link Zayn namų, nes man dabar reikėjo prasiblaškyti.
Atvažiavęs išlipau iš mašinos ir net nesibeldęs įėjau į namus.
-O Louis, ką tu čia veiki?- paklausė apsimiegojęs Zayn. Na taip, juk dabar naktis.
-Po velnių, Kara man pasakė, kad aš nebeturiu vilties jos susigrąžinti.
-Na... Užjaučiu?
-Po velnių, aš ją mylėjau!- sušukau ir atsisėdau ant sofos.
-Klausyk, Louis, o tu pabandyk ją užmiršti, juk ji jau susirado vaikiną, koks ten jo vardas Breidas?
-Bredas.- su urzgiau.- Gal tu ir teisus, ji pati man taip liepė padaryti, ji man ne be suteikia vilties.
-Pagaliau tu supratai!- suplojo rankomis Zayn.- Ar dabar galiu eiti miegoti?
-Žinoma.- nusijuokiau ir jis paliko mane vieną kambaryje.
Išjungiau šviesą ir atsiguliau ant sofos.
-Gerai, Kara, padarysiu kaip tu man liepei, pamiršiu tave.- pasakiau žiūrėdamas į lubas.
