*Karos pozicija*
-Tuokiamės vėl?- paklausė rimtai Louis.
-Žinai, Louis, tokiais dalykais nejuokaujama.- bandžiau pajuokauti, tačiau Louis stovėjo ir ant jo veido nemačiau jokios šypsenos.
-Aš nejuokauju.- pasakė jis.
-Žinai, o aš netikiu, kad tu nuoširdžiai to nori.- nusijuokiau norėdama jį išprovokuoti. Man tiesiog įdomu kaip jis elgsis.
Louis priėjo arčiau manęs ir priklaupė ant vieno kelio. Aš žiūrėjau į jį sutrikusi ir negalėjau patikėti savo akimis.
-Kara James, ar sutinki būti mano žmona?- paklausė Louis žiūrėdamas savo viltingomis akimis.
-Louis, kelkis ir nejuokauk.- sumurmėjau, nes į mus dėmesį atkreipė baro apsauginiai.
-Aš nejuokauju. Ar sutinki?
-Ne, Louis, nesutinku. O dabar kelkis.- pasakiau ir bandžiau jį pastatyti ant kojų.
-Nesikelsiu.- kaip mažas vaikas pareiškė Louis ir atsisėdo ant žemės.- Tu mane įskaudinai.
-Louis, nebūk mažas vaikas! Kelkis, tučtuojau!- garsiau pasakiau, tačiau jis mane ignoravo.
-Aš dabar verksiu, Kara.- pasakė Louis ir patempė lūpą.- Kol nesutiksi, aš nesikelsiu.
-Louis, prašau, man nejuokinga.- sumurmėjau ir pastebėjau, jog Louis pravirko? Kas, po velnių, jam negerai?- Louis, prašau liaukis.- atsitūpusi pasakiau jam.
Jis pakėlė savo apsiašarojusias akis į mane ir sušniurkštė nosimi.
-Žinai, aš bandžiau.-pasakė jis, o aš tiesiog jį stebėjau.- Po velnių, aš bandžiau tave pamiršti! Aš buvau toks šunsnukis, toks kvailys, kuris nevertino tavo meilės, o dabar pats kenčiu. Aš kenčiu, nes mano meilė neturi atsako. Tai taip sunku...- pasakė Louis ir nežinau kodėl, tačiau man truputį jo pagailo.
-Louis...- sušnabždėjau.- Aš nežinau ką tau atsakyti.
-Jei neturi ką sakyti, tiesiog patylėk ir nesugriauk mano svajonių tave vėl susigrąžinti.- pasakė Louis žiūrėdamas man į akis.
-Gal jau kelsis?- paklausiau.
-Gerai.- pasakė Louis ir pakilo nuo žemės.- Aš tave parvešiu.
-Bet kaip pats grįši namo?
-Išsikviesiu taxi.- pasakė jis ir apėjęs mano automobilį, į jį įsėdo. Aš taip pat įsėdau į automobilį.
Tarp mūsų tvyrojo nejauki tyla, tačiau ji mane ramino, nes dabar nežinau ką atsakyti Louis. Jis bandė mane užmiršti, tačiau dabar nori mane ir vėl susigrąžinti... Aš tokia pasimetusi... Nežinau kas su manimi darosi, tačiau aš pasiilgau Louis. Aš net pavydėjau jo tai merginai! Aš pati savęs neperprantu, tai ką jau kalbėti apie Louis veiksmų supratimą.
Pažiūrėjo pro langą ir pastebėjau, jog mes įvažiavome į namų kiemą. Atsisukau į Louis, kuris buvo nulenkęs galvą ir krapštė savo pirštus.
-Ačiū, kad parvežei.- sušnabždėjau išlipdama iš automobilio. Louis taip pat išlipo iš mašinos ir pasiėmęs savo telefoną kažkam paskambino, turbūt nori išsikviesti taxi. Nuėjau prie durų ir jas atrakinusi įėjau į vidų. Nusiaviau batus ir pasikabinau savo paltą. Ant šaldytuvo radau ponios Maršal raštelį, kad ji išėjo. Dieve, aš užmiršau jai sumokėti! Na, nieko tokio, kitą kartą sumokėsiu.
Nubėgau į miegamąjį ir nusivilkusi suknelę, apsimoviau paprastus šortukus ir patogią palaidinę. Nulipau laiptais žemyn ir užsikaičiau arbatinuką, nes man dabar velniškai reikėjo išgerti arbatos. Nereikėjo man gerti, žinant, kad po vienos dienos turėsiu vykti su ponu Casu į Prancūziją.
