*Karos pozicija*
-Juokauji, tiesa?- atsisukusi į jį paklausiau, tačiau jo akys sakė ką kitą.
-Ne, Kara.- pasakė Louis ir nuleido galvą.- Atleisk, man išsprūdo, aš nenorėjau to pasakyti.- pasakė jis ir ketino išeiti iš kambario, tačiau aš sugriebiau jo ranką.
Jis savo vilties pilnas akis į mane, tačiau aš turėjau jį nuvilti.
-Louis, viskas baigta.- pasakiau jam žiūrėdama tiesiai į akis. Jis giliai atsiduso.
-Supratau, Kara. Tu man ne be suteiki jokių vilčių. Aš viską puikiai suprantu.- pasakė jis.- Gerai praleisk laiką.
-Ačiū, Louis, už supratingumą.- pasakiau ir jis paliko kambarį.
Atsidusau ir atsisėdau prie veidrodžio. Pasiėmiau savo kosmetinę ir truputį pasidažiau. Apsiaviau juodus aukštakulnius ir truputį pavėliau savo plaukus.
-Po velnių, Kara, tu atrodai karštai!- sucypiau ir nusijuokiau.
Pasiėmiau lagaminą ir nusileidau laiptais žemyn.
-Nereikėjo nešti lagaminą.- subarė mane Louis, tačiau aš nekreipiau į jį dėmesio.
-Kur išvažiuoji, mamyte?- priėjusi prie manęs paklausė Maja.
-Darbo reikalais, mieloji.- pasakiau ir pakštelėjau jai į skruostą. Po mano pasakytų žodžių Louis prunkštelėjo, todėl atsisukau į jį žudančiu žvilgsniu.
Staiga pasigirdo bildesys, todėl aš greitai nubėgau prie durų.
-Sveika.- pasisveikino su manimi Bredas ir pakštelėjo į skruostą.- Tu pasiruošusi?
-Palauk minutėlę.- pasakiau jam ir nuėjau prie Majos.
-Elkis gerai.- pasakiau jai ir apkabinau.- Pasiilgsiu tavęs.
-Aš irgi tavęs, mamyte.- pasakė ji, kai mes atsitraukėme.
Nuėjau atgal prie durų ir pamačiau, jog Louis labai supykęs ir laiko suspaudęs kumščius.
-Kas nutiko?- priėjusi paklausiau jų, tačiau jie tylėjo.- Atsakykit man!- surikau.
-Nieko.- sukandęs dantis pasakė Louis.
-Bredai, ar Louis tau ką nors pasakė?- paklausiau priėjusi prie jo.
-Nieko, mieloji.- pasakė jis ir vėl pakštelėjo man į skruostą.
-Sumautas melagis.- sušnabždėjo Louis, tačiau nekreipiau į tai dėmesio.
Pasiėmiau savo lagaminą, tačiau Bredas greitai jį atėmė man iš rankų. Aš nusišypsojau ir sekiau paskui jį į mašiną. Kai Bredas padėjo lagaminą į bagažinę, aš įsėdau į mašiną ir kantriai jo laukiau.
-Važiuojam?- paklausė įsėdęs į mašiną.
-Žinoma.- nusišypsojau ir užsisegiau saugos diržą.
Jau keliavome apie pusvalandį ir man pasidarė įdomu, kur ves vykstam.
-Kur mes važiuojame?
-Pavakarieniauti.- atsisukęs į mane nusišypsojo Bredas ir toliau žiūrėjo į kelią.
-Ką jūs kalbėjote su Louis?- smalsaudama paklausiau.
-Aš tau pasakysiu tiesą, jis man nepatinka.- nusijuokė Bredas.
-Kodėl?- sutrikusi paklausiau.
-Jis man liepė palikti tave ramybėje, nes tu esi jo. Lyg būtum koks daiktas.- vėl juokėsi jis.
-Jis kvailys, nekreipk dėmesio.- nusijuokiau ir mintyse keikiau Louis už jo poelgį.
Kokią teisę jis turi kištis į mano gyvenimą! Aš sumautai jam pasakiau, kad tarp mūsų viskas baigta, tačiau jis puoselėja tuščias viltis, kurių nėra!
-Apie ką taip mąstai?- susirūpinęs paklausė Bredas.
-Galvoju apie tai, kokia laiminga šiuo metu esu.- nusišypsojau ir pastebėjau, jog mes pasukome į prabangaus restorano stovėjimo aikštelę.
Mašinai sustojus, Bredas atidarė man mašinos dureles ir davė man parankę, todėl aš nekantraudama įsikabinau į jo parankę ir ėjau paskui jį.
-Staliukas Bredo Paskalio vardu.- pasakė jis padavėjai.
-Sekite paskui mane.- pasakė jis ir mes ėjome paskui ją.
Čia buvo taip gražu. Stalelis buvo prie lango, todėl matėsi vaizdas į jūrą. Ant stalelio puikavosi trys raudonos rožės.
-Dieve, kaip čia gražu.- pasakiau Bredui, kai jis atitraukė man kėdę, kad atsisėsčiau.- Ačiū.- sumurmėjau ir Bredas apėjęs stalelį atsisėdo priešais mane.
-Viskas tik dėl tavęs.- mirktelėjo jis man ir aš susigėdau.
Padavėja atnešė mums meniu. Po poros minučių užsisakėme maistą, kurį netrukus atnešė.
-Maistas labai skanus.- pasakiau padėjusi jau tuščią lėkštę ant stalo.- Man labai patiko šis vakaras.
-Palauk, šis vakaras dar nesibaigė.- pasakė jis ir palikęs pinigų pakilo nuo kėdės, todėl taip padariau ir aš. Vėliai įsikabinau į Bredo ranką ir mes kartu nuėjome iki jo automobilio.
-Kur toliau važiuosim?- nekantraudama paklausiau.
-Pamatysi.
Po keliolikos minučių mes sustojome prie kažkokios sodybos. Išlipome iš mašinos ir įėjome į vidų.
-Tu mane stebini, Bredai.- pasakiau nusiaudama batus, nes pamačiau ant grindų primėtytą pilną rožių žiedlapių.
Bredas atsisuko į mane ir netikėtai pabučiavo. Aš atsakiau į jo bučinį, tačiau po minutės atsitraukiau.
-Aš nenoriu skubėti.- sušnabždėjau.
-Aš būsiu kantrus.- pasakė Bredas ir sulietė mūsų kaktas.
-Ačiū.- sušnabždėjau.
Staiga suskambo mano telefonas, todėl atsitraukusi nuo Bredo paėmiau jį į rankas. Mano telefono ekrane švietė Louis vardas. Jis kaip visada ne laiku.
-Tu kaip visada ne laiku.- sumurmėjau.
-Kara, Maja ligoninėje.- pasakė Louis ir man iš rankų iškrito telefonas.
Mano dukrytė!
Tos kurios skaito, parašykit po komentarą, nes jie skatina rašyti toliau. ;)
