*Karos pozicija*
Grįžau namo ir nieko nelaukusi nubėgau iki svetainės, kurioje buvo ponia Maršal bei Maja.
- Brangioji! - Sušukau ir puoliau į jos glėbį.
Kaip aš jos pasiilgau. Pastaruoju metu aš jai skiriu labai mažai dėmesio, dėl to aš save smerkiu.
- Ką veikei, mieloji? - Paklausiau atsitraukusi.
- Žaidėme su aukle, - sumurmėjo ji ir nusišypsojo. - Kur tėvelis?
- Mieloji, jis išvyko, tačiau netrukus turėtų grįžti, - bandžiau išspausti šypseną, tačiau man nekaip sekėsi.
Staiga suskambo mano telefonas, todėl nieko nelaukusi ėmiau knistis rankinėje jo ieškodama, o Maja nuskuodė prie žaislų.
- Klausau? - Net nepažiūrėdama kas skambina atsiliepiau.
- Kara, man reikia tavo pagalbos, - sušnabždėjo Sara.
- Kas nutiko?
- Etanas ir Zayn baigia vienas kitą užmušti.
- Jau važiuoju, - sumurmėjau ir vėl apsiaviau savo batus ir išskubėjau iš namų prieš tai pamodama poniai Maršal ir Majai.
- Laukiu, - pasigirdo jos balsas ir skambutis baigėsi.
Įlipau į automobilį ir išskubėjau iki Saros buto. Važiuodama mąsčiau kodėl Zayn su Etanu mušasi, tačiau neturėjau tam laiko, nes vos už keliolikos minučių jau buvau buto stovėjimo aikštelėje. Greitai išlipau iš automobilio ir nuskubėjau į laiptinę. Lipau laiptais, kol pasiekiau reikiamą butą. Net nesibeldusi užėjau į vidų ir mano ausis pasiekė šauksmai. Greitai nubėgau į svetainę ir pamačiau besimušančius Zayn su Etanu, o Sara stovėjo kampe ir verkė.
- Liaukitės! - Sušukau, tačiau jie net nereagavo į mane. - Pasakiau liautis!
Etanas atsisuko į mane ir stovėjo kaip įbestas. Zayn taip pat atkreipė į mane dėmesį prieš tai nusivalydamas kraują nuo lūpos.
- Kaip maži vaikai! - Garsiai sumurmėjau ir nuėjau prie Saros, kuri buvo pakraupusi ir išsigandusi. Tai buvo labai negerai, juk ji vis gi nėščia. - Ar tau viskas gerai?
Ji tiesiog linktelėjo man atsakydama, kad jai viskas kuo puikiausiai, tačiau taip tikrai neatrodė.
- Ar nori, kad jie išeitų? - Paklausiau ir švelniai paglosčiau jos skruostą.
- Tegul Etanas lieka, jis nieko blogo nepadarė, tiesiog Zayn nelaiko savo rankų prie savęs, - sumirksėjo ji.
Atsisukau į vaikinus, kol jie vis dar piktai žiūrėjo vienas į kitą.
- Zayn, tu turi išeiti, - tariau piktai jį nužvelgusi ir jis suraukė antakius.
- Po velnių, ką?! Kas taip nusprendė? - Sušuko ir pasidarė dar piktesnis.
- Tai Saros sprendimas, - pasakiau ir parodžiau jam į duris. - Tu jau ir taip ją per daug išgąsdinai.
Jis piktai nužvelgė mus ir apsisukęs išėjo iš buto prieš tai stipriai trenkdamas durimis. Krūptelėjau nuo garso, tačiau tada vėl atsisukau į Sarą.
- Ar tu tikrai teisingai nusprendei? - Paklausiau patraukusi plaukų sruogą jai nuo veido.
- Taip, Kara. Aš žinau kas geriau man ir... - Nebaigė sakyti, nes nukreipė dėmesį į Etaną.
Ji praėjo pro mane ir puolusi vaikinui į glėbį, pradėjo kūkčioti.
- Ššh... Viskas gerai, - ramino ją Etanas ir glostė plaukus.
Nusišypsojau jam ir tyliai pasakiau, kad išeinu. Jis linktelėjo ir stipriau apsikabino Sarą. Pagaliau galėjau nusiraminti, kad jai viskas gerai ir vykti namo. Išėjau iš buto ir pamačiau į sieną atsirėmusį Zayn.
- Ar jai viskas gerai? - Pasiteiravo jis ir tai atrodė gana keista. Juk tai jis - beširdis, savo vaiką norintis nužudyti vaikinas.
- Taip, Etanas ja pasirūpins, - sumurmėjau ir praėjau pro jį, tačiau Zayn griebė man už rankos.
- Kaip suprasti "pasirūpins"?
- Zayn, tu skaudini Sarą ir dar nori atsikratyti savo vaiko. O Etanas... Jis atrodo geras vaikinas. Manau, jog jis padarys ją laimingą. - Tariau ir ištraukiau savo ranką iš jojo. - Nepamiršk, kad tu privalai išsaugoti Louis užpakalį nuo kalėjimo.
- Žinau, Kara, nebūtina to priminti kaskart, - pavartė akis Zayn. Jis atrodė siaubingai: jo visas veidas buvo nusėtas sumušimais.
- Man rūpi Louis, Zayn. Aš jį myliu.
- Taip, taip, supratau, Louis užpakalis turi būti laisvas.
- Šaunuolis, - nusijuokiau. - Ir prašau, nebelįsk prie Saros, ji neturi sužinoti, kad tu nori atsikratyti vaiko. Geriau palik ją ir daugiau niekada nebe bendrauk. Elkis protingai.
Jis nieko man neatsakė, o tiesiog apsisuko ir išėjo. Pažiūrėjau sau į pirštus ir pradėjau sukioti sužadėtuvių žiedą. Tikiuosi, jog visas šis košmaras baigsis ir aš galėsiu gyventi laimingai... Mes galėsime gyventi laimingai. Aš stipri, aš tikrai stipri ir manau, kad viską ištversiu.
Nusileidau laiptais iki savo mašinos ir įsėdau į ją. Užvedžiau variklį ir važiavau namų link. Lauke pradėjo temti, o aš nebuvau nuvažiavusi net pusės kelio iki namų. Staiga ir vėl suskambo mano telefonas. Buvau gana nustebusi, nes skambino Zayn, nors prieš mažiau nei valandą su juo kalbėjau.
- Sveikas, - vos atsiliepusi tariau.
- Kara, man skambino Louis advokatas, - tarė Zayn.
- Kodėl jis turėtų skambinti tau? - Susiraukiau. - Juk aš... Jo sužadėtinė.
- Nesvarbu, - numykė ir man tai labai nepatiko. - Tas vaikinas, kuo jis vardu, Bredas? Jis sakė, jog nori su tavimi pasikalbėti. Ir pagal jo advokato žodžius, "nuo to priklausys Louis likimas.".
Po velnių, ką sugalvojo Bredas?
Pirmiausia, tai noriu atsiprašyti už š*diną dalį, o antra, kad dalies nebuvo prieš porą dienų ( kaip žadėjau ), tiesiog dabar įtemptas laikotarpis mano gyvenime.
Ačiū už supratingumą!
P.S. Man asmeniškai ši istorija darosi vis nesąmoningesnė ir žinau, kad tai tiesa, aš tiesiog nebemoku jos rašyti.
