*Karos pozicija*
Sėdėjome su Sara ir šnekučiavomės apie viską. Man labai gera, kad turiu tokį žmogų, kuriam galiu laisvai išsipasakoti. Galiu teigti, jog ji mano gyvenime yra vienas iš nuostabiausių žmonių gyvenime.
- Man jau metas vykti namo, - atsidusau.
- Pasilik, - zyzė Sara.
- Kad ir kaip norėčiau, negaliu, Maja namuose ir šiaip su ja pastaruoju metu praleidžiu mažai laiko. - Atsistojau ir pasiėmiau rankinę į rankas.
- Gerai, - atsiduso ji ir taip pat pakilo nuo sofos.
Vos mums priėjus prie durų pakštelėjau jai į skruostą ir stipriai suspaudžiau savo glėbyje.
- Nesi jaudink, viskas susitvarkys, - sušnabždėjau jai į ausį ir atsitraukiau.
- Tikiuosi, - sumurmėjo ji ir paglostė savo pilvą. - Tai nauja man, žinai...
- Nepamiršk, kad turi draugę, kuri visada atskubės į pagalbą. - Nusijuokiau.
- Žinoma, - nusišypsojo Sara. - O tu nepergyvenk dėl Louis, aš įsitikinusi, kad jis tave be galo myli ir kad niekada tavęs neišduos.
Nieko jai nebeatsakiau, o tiesiog nusišypsojau ir apsiavusi savo batus, išėjau iš jos buto. Nuskubėjau laiptais iki mašinos ir nieko nelaukusi įlipau į ją.
Maždaug už pusvalandžio jau buvau savo namų kieme. Išlipau iš mašinos ir priėjusi namų duris, įėjau į vidų.
- Labas vakaras, - pasisveikino su manimi ponia Maršal, kai aš aviausi savo batus.
- Sveiki, - nusišypsojau jai. - Ar Louis namie?
- Ne, po to karto, kai jis išėjo iš namų, jis nebuvo grįžęs. - Atsakė ji. Po velnių, kur jis yra?!
- Aišku, - sumurmėjau ir nuėjau į svetainę, kurioje Maja žaidė su žaislais.
- Mamyte! - Sušuko pamačiusi mane ir nieko nelaukusi puolė man į glėbį. Stipriai ją suspaudžiau savo glėbyje ir pabučiavau jai į plaukus.
- Tikiuosi nenuobodžiavai kol manęs nebuvo? - Paklausiau atsitraukusi.
- Ne, mes visą laiką žaidėme su aukle, - atsakė ir jos akytės sužibo.
- Nuostabu, - sušnabždėjau ir pakštelėjau jai į viršugalvį.
Palikau Mają svetainėje ir grįžau į prieangį, tačiau ponios Maršal jau nebuvo. Ta moteris tokia vikri. Pažiūrėjau į laikrodį, kuris rodė apie dešimtą vakaro. Kai Louis grįš, aš jį užmušiu.
- Mieloji, eik miegoti! - Sušukau ir grįžau į svetainę, tačiau radau Mają jau miegančią ant sofos. Lėtai priėjau prie jos ir paėmiau ją į rankas. Ji truputį suspurdėjo, tačiau nepabudo. Laiptais užlipau į jos kambarį ir paguldžiau į lovelę. Apklojau jos gležną kūnelį antklode ir palikau ją vieną. Grįžau į savo kambarį ir nusirengusi kritau į lovą.
Prabudau, nes išgirdau triukšmą apačioje. Pakilau iš lovos ir greitai nubėgau į apačią. Nuo pamatyto vaizdo krūptelėjau. Louis stovėjo prie durų ir jis buvo sužalotas. Jo visas veidas buvo kruvinas.
- Louis, kas tau nutiko? - Pribėgusi prie jo paklausiau.
- Nieko, - sumurmėjo jis ir pasirėmęs į sieną bandė eiti link laiptų.
- Louis, nemeluok man, - suurzgiau ir sukryžiavau rankas ties krutine.
- Kara, prašau nekaršink man galvos.
- Po velnių, Louis! - Sušukau. - Tu grįžai naktį ir dar tokios būsenos, aš dėl tavęs nerimauju!
- Kara, - suurzgė jis ir lipo laiptais, nors jam tai visiškai nesisekė.
- Kodėl tu visada turi prisidirbti, - sumurmėjau ir permečiau jo vieną ranką sau per petį. Mes kartu pradėjome lipti laiptais. Šiaip ne taip nugabenau jį iki kambario. Koja pradariau kambario duris ir lėtais žingsniais su Louis nuvedžiau jį iki lovos.
- Tu varai mane iš proto su šia apranga, - sumurmėjo Louis atsisėdęs ant lovos.
- Kur buvai, Louis? - Paklausiau atsistojusi prieš jį. Jis truputį pakėlė akis į mane ir taip, jis buvo girtas.
- Ar dabar tai svarbu? - Nusijuokė jis.
- Louis, prašau, negriauk mūsų santykių ir vėl. - Atsidusau.
- Kodėl įsidarbinai pas Chloe? - Paklausė jis ir aš sutrikau.
- Neturėjau pasirinkimo, - sumurmėjau.
- Tu pas ją nedirbsi, aš tave išlaikysiu, - pasakė Louis ir bandė paimti man už rankos, tačiau aš atsitraukiau.
- Aš noriu dirbti ir tu to iš manęs negali atimti. Aš noriu būti nepriklausoma!
- Tu pas tą kalę nedirbsi! - Sušuko Louis, todėl aš krūptelėjau.
- Pakalbėsim apie tai rytoj, nes dabar neturiu nuotaikos, - sumurmėjau.
- Rytoj galbūt manęs čia nebus, - liūdnai pasakė Louis ir aš pažiūrėjau į jį sutrikusi. Ką ir vėl jis prisidirbo?
Žinot ką, man tikrai yra gėda, nes aš pradėjau rašyti visiškas nesąmones. Gal tai dėl nuovargio ar dėl minčių trūkumo, tačiau apie ką dabar galvoju, tai tik apie šios istorijos pabaigimą. Todėl dabar stengsiuosi ją pabaigti kuo greičiau...
