*Karos pozicija*
Įėjau į Majos kambarį ir pabučiavau jai į skruostą. Aš taip džiaugiuosi, kad jai pagaliau viskas gerai ir kad ji gali miegoti savo kambaryje, o ne ligoninės palatoje. Prisėdau šalia jos ir paglosčiau jos galvytę. Ji truputį sukrutėjo, tačiau nepabudo.
-Kaip aš tave myliu.- sušnabždėjau ir pakilau nuo lovos.
Nulipau laiptais į virtuvę ir užkaičiau arbatinuką. Nuėjau į svetainę ir pradėjau rinkti Majos išmėtytas lėles.
-Nesivargink, mieloji, aš viską sutvarkysiu.- pasakė ponia Maršal ir paėmė iš mano rankų lėlę.
-Tai jūs nesivarginkit.- pasakiau ir vis tiek rinkau išmėtytus žaislus.
-Pone, jug jums į darbą. Geriau eikite ir papusryčiaukite.
-Gerai.- pagaliau pasidaviau jos raginimams.
Nubėgau į virtuvę ir išjungiau arbatinuką, nes jis pradėjo klykti. Jau maniau, kad Maja atsikels. Pasidariau puodelį kavos ir prisėdau prie stalo. Išgėriau kavą ir pakilau nuo kėdės. Iš spintos išsitraukiau paltą ir apsivilkau jį. Apsiaviau aukštakulnius ir išėjau iš namų.
Įsėdau į mašiną ir nuvažiavau link darbo. Už penkių minučių jau buvau vietoje, todėl išlipau iš mašinos ir pasiėmiau dokumentus, kurie ilsėjosi ant mašinos galinės sėdynės.
Plačiai pradariau savo kabineto duris ir nugriuvau ant kėdės. Staiga mano kabineto durys prasivėrė ir į jį įlėkė Lilė.
-Viską pasakok!- sušuko ji.
-Ką?- sutrikusi atsisukau į merginą.
-Kodėl ponas Casas iškvietė apsaugą? Na, kai tu nuėjai į jo kabinetą ir į jį įėjo Louis.- paaiškino ji.
-Ponas Casas prie manęs priekabiavo.- sumurmėjau ir nusukau akis į dokumentus.
-Ką?- išsigandusi paklausė ji.
-Ką girdėjai..
-Bet... Pala, tai reiškias, kad Louis tave išgelbėjo.
-Na taip.- paprastai pasakiau ir pasirašynėjau dokimentus.
-Jis kaip koks princas.- pasakė Lilė ir aš vos nesusijuokiau.
-Princas, kuris smurtauja prieš savo žmoną.- sumurmėjau.- Jis turbūt princas ne ant balto žirgo, o ant rožinės kiaulės.
Lilė vos išgirdusi mano žodžius pradėjo juoktis.
-Šmaikštuolė.- nusijuokė ji.
Prasidarė mano kabineto durys ir pro jas įėjo ponas Casas.
-Po penkių minučių į mano kabinetą.- pasakė jis rodydamas į mane ir išėjo iš kabineto.
Pakilau nuo kėdės ir pasitvarkiau savo suknelę.
-Pala, pala, nejaugi tu ketini pas jį eiti?- paklausė sutrikusi Lilė.
-Jis mano bosas, aš privalau vykdyti jo įsakymus.
-Bet jis prie tavęs priekabiavo. Jei jis taip padarė vieną kartą, tai reiškias, kad tai pasikartos.
-Aš neturiu pasirinkimo, Lile. Aš vieniša mama, kitokio gerai apmokamo darbo nerasiu.- pasakiau ir pradariusi kabineto duris, palikau ją vieną, nes nebenorėjau klausytis jos priekaištų. Tik ne dabar.
Ėjau iki pono Caso kabineto, o mano aukštakulniai be paliavos kauksėjo. Giliai įkvėpiau ir pradariau kabineto duris.
-Prašom sėstis panele James.- pasakė jis nė nepakėlęs akių nuo popierių.
-Ko iš manęs norėjote?- paklausiau prisėdusi.
-Aš noriu tau pranešti, jog porai dienų vyksi su manimi į Prancūziją.- pasakė jis.
-Aš negaliu.- prieštaravau jam.
-Nesijaudinkite, mes ten vyksime verslo reikalais.- paaiškino jis.
-Aš vis vien negaliu.- pasakiau ir jis išsprogeno savo akis.
-Kaip suprasti jūs negalite?- paklausė jis pakėlęs balso toną.
-Mano dukra, aš negaliu palikti jos vienos.
-Pasamdykite auklę ar kažką panašaus.- sumurmėjo jis.
-Bet ji neseniai sirg...- nebaigiau sakyti, nes buvau nutraukta.
-Jūs vyksite ir taškas.- pasakė jis ir vėl nuleido akis į popierius.- Dabar galite palikti kabinetą.
Pakilau nuo kėdės ir priėjusi prie durų stipriai jas uždariau. Kaip... Kaip jis gali šitaip elgtis? Kaip jis manęs nesupranta?! O svarbiausia, kad aš neturiu pasirinkimo, arba aš vyksiu, arba mane atleis. Aš privalau vykti.
Baigusi darbą sumaniau nuvykti į barą, nes man reikėjo atsipalaiduoti. Pasistačiau mašiną stovėjimo aikštelėje ir nuėjau į barą. Prisėdau ant kėdės ir laukiau savo užsakymo. Barmenas akivaizdžiai su manimi flirtavo, tačiau aš nekreipiau į tai dėmesio.
Nekenčiu pono Caso... Ugh! Jis turbūt specialiai taip pasielgė, tačiau Prancūzijoje aš nešoksiu pagal jo dūdelę, jau nebe.
-Prašau.- pasakė barmenas ir padavė man gėrimą.
-Bent jau galėtum manęs nenužiūrinėti.- pasakiau ir vaikinas sutriko.
-Atleiskit.- pasakė jis susigėdęs.
Nieko, pasitaiko.- pasakiau ir jis nuėjo aptarnauti kitų lankytojų.
Gurkštelėjau gėrimo. Po velnių, jis buvo stipresnis nei aš tikėjausi. Atsikrenkščiau, tačiau dar kartą gurkštelėjau gėrimo. Šį kartą jis jau nebe taip degino man gerklę.
Išgirdau, jog triukšminga kompanija įėjo į barą, tačiau nekreipiau į juos dėmesio. Ta kompanija vis rėkavo ir rėkavo, todėl neiškentusi apsisukau į ją, tačiau greitai vėl nusisukau, nes pamačiau Louis, tačiau jis buvo ne vienas. Su juo buvo Harry, Zayn ir mergina?! Ką? Kas ji tokia? Ji sėdėjo prie Louis, o jis buvo apglėbęs ją aplink liemenį. Netikėtai ji priartėjo Louis veido link ir įsisiurbė į lūpas ir mano nuostabai, Louis atsakė į jos bučinį. Kas per velnias!
-Kur ten žiūri, Kara?- už manęs pasigirdo pažįstamas balsas.
