*Karos pozicija*
Ėjau koridoriumi iki Bredo palatos ir mąsčiau apie ką jis nori su manimi pasikalbėti. Žinau, kad tai susiję su Louis, tačiau daugiau nieko. Manau, kad jis kažką sugalvojo, kas man nepatiks. Pradariau duris ir išvydau vaikino siluetą gulint lovoje. Bredas buvo nusisukęs į lango pusę. Apsižvalgiau aplink palatą, kuri man priminė slogias mintis apie Majos ligą. Ačiū Dievui, kad ji pasveiko.
- Tu atvykai, - nusišypsojo atsisukęs Bredas.
- Kodėl mane kvieteisi? - Paklausiau ir atsisėdau į kėdę šalia jo lovos.
- Tu žinai, kad tai dėl Louis, - sumurmėjo ir nenuleido nuo manęs akių. Apžiūrėjau Bredo veidą ir jis atrodė tikrai siaubingai, vieną akimirką man jo net pagailo.
- Kodėl jis tave taip sužalojo? - Suraukiau antakius.
- Jis žiaurus žmogus, Kara, - atsiduso Bredas. - Aš jam net nespėjau nieko pasakyti, o jis prilėkė ir smogė man.
Tikėtina, kad Louis galėtų taip pasielgti, tačiau be jokios priežasties? Nemanau.
- Ko tu sieki iš mano apsilankymo čia?
- Nieko, Kara, aš tiesiog noriu, kad tu pramerktum akis ir pamatytum koks Louis yra iš tiesų. Net nepajusi, kai vieną dieną jis nuskriaus tave, o gal net Mają.
- Tu nežinai koks yra Louis, - tariau pakėlusi balso toną ir pakilau nuo kėdės.
- O ar tu žinai, Kara? - Paklausė ir suraukė antakius. - Galbūt tu ir teisi, juk tu gyvenai su juo nemažai laiko, tačiau kiek iš tų metų tu buvai laiminga? Ar tu esi garantuota, kad Louis vėl netaps toks koks buvo? Tiesiog apgalvok ar tau verta vėl pasitikėti Louis, juk jis narkomanas, - nemaniau, kad Louis apibūdinimui, kažkada būtų prireikę šio žodžio. Bet dalis Bredo žodžių yra tiesa... - Gerai pagalvok apie viską, Kara.
- Gerai, Bredai, - sumurmėjau ir pasisukau link durų. - Sveik.
- Ačiū, Kara. Nepamiršk rūpintis savimi.
Apsisukau ir palikau palatą. Bredo žodžiai privertė mane susimąstyti... O jeigu Louis vėl pakels prieš mane ranką? Ar aš vėl jam atleisčiau? Ar sugebėčiau? Ne, manau nesugebėčiau... Dar tie narkotikai... Ką man daryti su visu šiuo mėšlu? Man tiesiog per sunku!
STOVĖJAU PRIE LANGO ir stebėjau sniege besivartančią Mają. Ji juokėsi ir bandė nulipdyti sniego senį, tačiau jai nesisekė. Nusijuokiau iš jos užsispyrimo, tačiau toliau stebėjau ją. Palengva nuėjau į svetainę ir atsisėdau ant sofos.
Dvi savaites nelankiau Louis. Nežinau, man tiesiog reikia laiko. Žinau, kad savo gyvenimo neįsivaizduoju be Louis, tačiau bijau, kad jis gali mane įskaudinti. Nuo stalo pasiėmiau žurnalą ir pradėjau jį vartyti, kol mano ausis pasiekė atidaromų durų garsas.
- Prieš eidama į kambarį nusiauk batus, Maja! - Sušukau ir toliau varčiau žurnalą. Durys su trenksmu užsidarė, todėl suraukiau antakius ir pakilau nuo sofos. - Panelyte, prašom nerodyti ožiū... - nebaigiau sakyti, nes nutilau.
- Labas, Kara, - pasisveikino Louis ir man net žandikaulis atvipo.
- Tave paleido? - Nustebau.
- Taip, Kara, paleido, - jis supykęs.
- Džiaugiuosi, kad grįžai, - sumurmėjau ir jis nusijuokė.
- Tu net pamiršai, kad aš egzistuoju! - jis labai supykęs.
- Man reikėjo apie daug ką apmąstyti, - sušnabždėjau.
- Kodėl manęs nelankei? Tu manęs nebemyli? - Paklausė ir priėjo arčiau prie manęs. Mačiau jo akyse skausmą, nuo kurio man suspaudė širdį.
- Kodėl taip manai?
- Bredas, mano sušikta praeitis ir tie kvaili narkotikai, - paaiškino.
- Louis, aš tave myliu, tačiau...
- Tačiau? - Priėjo dar arčiau manęs, kad net jaučiau jo kvėpavimą atsimušant man į lūpas.
- Tavo elgesys, Bredo sumušimas, aš bijau...
- Tu bijai manęs? - Pakėlė antakį ir jo veidas dar labiau subjuro.
- Taip, - prisipažinau.
- Ir taip galvoji dėl Bredo? - Linktelėjau jam atsakydama. - Tas kalės vaikas tiek prikalbėjo šūdo apie tave, kad aš nesusilaikiau ir trenkiau jam. Kada tu manimi patikėsi ir suvoksi, kad prieš tave daugiau niekada nekelsiu rankos. Aš gerbiu tave, Kara. Aš trokštu tavęs ir begalo myliu. Kaip man tai įrodyti?
- Daugiau niekada manęs nepalik, - sušnabždėjau ir puoliau jam į glėbį, tačiau mus sutrukdė skambantis Louis telefonas. Su urzgiau iš nepasitenkinimo, ką padarė ir jis. Pastebėjau, kad mobiliajame švietė Mirandos vardas. Dar labiau susiraukiau ir sukryžiavau rankas ties krutine.
- Kas ji tokia? - Paklausiau, kai jis numetė ragelį.
- Ji... ji mano gydytoja, - trūktelėjo pečiais.
- Gydytoja? - Pakėliau antakį.
- Ji mane gydo, - atsiduso. - Tai dėl narkotikų.
- Aaa... - numykiau ir dabar jaučiausi kaip kokia kvailė. Užsidengiau veidą rankomis ir nuleidau galvą. Girdėjau Louis juoką, kas dar labiau mane sugėdino.
- Nesijuok, - bandžiau ištarti rimtai, tačiau pati pradėjau kvatoti.
- Tu labai pavydi, - sumurmėjo Louis ir trūktelėjo mane, kad atsidurčiau jo glėbyje. Priglaudžiau galvą jam prie krūtinės ir įkvėpiau jo kūno kvapo.
- Aš taip tave myliu, - sušnabždėjau.
- Aš tave labiau, mieloji, - sumurmėjo Louis ir pakštelėjo man į plaukus.
Žmonės, tai paskutinė dalis! Labai ačiū visiems skaičiusiems! Jūs nerealūs!
Taip pat bus epilogas, kuriame plačiau aprašysiu apie visų herojų susiklosčiusius gyvenimus!
Ačiū!!!! <3
