If you don't then who will,love?

32.

Liam žengęs žingsnį link manęs tvirtai apkabino. Kokia drebulė aš pasidariau,pajautusi jo tvirtą spustelėjimą pasidaviau ašarom. Vaikinas tyliai kuždėjo,kad viskas bus gerai lengvai siūbuodamas. Šiektiek atsitraukusi pažvelgiau į Liam.
-Atleisk,nesusivaldžiau. Nenoriu jausmų rodyti čia.
-Einam į mano kambarį mažute,galėsi išsilieti.
Nemanau kad turėčiau,tai yra mano reikalas,ne jo. Kodėl savo problemas turiu išlieti kitam žmogui? Jis pakankamai turi ir savų,kad apsikrautu manosiom.
-Ne Liam viskas gerai,tikrai.
-Ar tu išvis Greisi,turi kur eiti?
-Taip žinoma.
Nusišypsojus dirbtinę šypsena,melavau jam. Neturiu aš išvis kur eiti! Neturiu šitam sušiktam mieste draugų,apart šių vaikinų!
-Tikrai?
-Taip.
Liam švelniai spustelėjo mano petį.
-Jei ko prireiks,bet ko. Peties išsiverkt,pinigų,miltų ar belenko,skambink.
-Žinoma Liam.
Palenkęs galvą Liam pakštelėjo man į kaktą,pirštais nubraukdamas likusias ašaras nuo skruostų.
-Ačiū.
-Nereikia dėkoti,aš dar nieko nepadariau.
Man beeinant atgal į kambarį,vaikinas tyliai ištarė.
-Greisi,nesikankink dėl jo. Jei jis nesupranta,ką gali turėti,nesikankink. Tu neverta to.
Stabtelėjau,tačiau į Liam nepažiūrėjau,norėjau jam kanors pasakyti,tačiau neturiu ką. Papurčiusi galvą užsidariau kambaryje.
Kelias valandas,sedėjau kambaryje ant paklotos lovos. Stebėjau lagaminą pastatyta prie pat durų. Laukiau,ko? Nežinau. Protingos minties,kažkokios galimybės,o širdies kamputyje maža vilties ugnelė vis naiviai tikėjosi,kad kambario durys prasivers ir ateis Niall. Tačiau tą pačią ugnelę užgesino mirtina tyla bute,jau daugiau nei pora valandų. Vaikinai išėjo į papludimį kaip ir buvo planavę,laikas kaip žiurkei iš skestančio laivo pabėgt iš buto,net normaliai neatsisveikinus. Pasėmusi popieriaus lapą suraičiau trumpą raštelį
"Hey, ačiū jums už visą pagalbą ir už nuostabų laiką praleista su jumis! Lieku jums labai dėkingą. Kiekvienam atskirai ir visiems drauge dar kartelį ačiū! Sekmės berniukai!
Su meile Greisi!"
Numetusi lapelį ant lovos,šalia numečiau buto raktus. Dar kartą peržvelgiau kambarį,pasėmus lagimaną išėjau iš jo. Perėjau per kolidorių,trumpam stabteldama ties Niall kambario durim. Užsimerkus šiektiek pastovėjosi,šyptelėjau. Kad ir kaip viskas baigiasi,niekiek nesigailiu. Jau uždarinėjau buto duris,kai iš kambario išlindo Niall. Šiektiek spustelėjo širdį,kai mūsų akys susitiko. Tiek aš,tiek jis stebėjom vienas kitą stovėdami vietoje. Nutraukiau žvilgsnį užtrenkdama duris, bėgom nusileidau laiptais. Velniop meilę ir viską kas su ja susyja. Išėjusi iš laiptinės,greitai perėjau akmenukais grįstu kiemu tiesiai į gatvę. Na štai,laisvas kelias į niekur. Nežinau kur eit,nežinau net į kurią pusę. Šūdas! Kodėl Niall buvo namuose? Kodėl jis būtinai turėjo išlyst iš kambario man išeinant? Kodėl jis manęs nesustabdė. Nurimk Greisi,ne pirmas kartas! Sugebėjau atsigabenti iš škotijos čia,sugebėsiu susirasti ir kambarį. Gana vaidinti sužeistą gulbę,jokių jausmų jokių ašarų.

***Niall pov***

Išgirdęs atsidarant merginos kambario duris,pagaliau prisiruošiau išeiti pakalbėti su ja. Noriu jos atsiprašyti,už šį rytą. Jeigu Harry teisus,nenoriu jos prarasti. Nenoriu,kad ji išeitu,po velniais ji neturi kur eit! Kur ji dėsis vakare londone? O jeigu sutiks Jon? Jeigu tas žąsinas ją nuskriaus? Negaliu apie tai net pagalvot! Pravėriau duris,kaiptik tuo momentu,kai mergina uždarinėjo buto duris. Sustingau pamatęs tą vaizdą,mergina kurį laiką žvelgė į mane. Jos akys pilnos ašarų,veidas pabalęs,paakiai patamsėja, žymiai pabrinke. Velniškai sunku ją tokia matyt,tačiau ji jau išeina! Išeina... Vadinasi ji turi kur,ir aš jos nebesulaikysiu. Stebėjau ją užveriančia duris,užsimerkiau garsiai atsidusdamas. Velniop.