Kitokie

1 skyrius

Aš nesu žmogus, bet ir ne gyvūnas. Mano gyvenimas gana keistas, nes aš turiu nepaprastu galių ir už tai mane nori nužudyti. Keista? Ne tai tiesiog kasdienė kova už buvį. Mamos netekau kai buvau šešerių, tėvo niekada nepažinojau. Jau vienuoliką metų gyvenu viena, be globėjų, nes nieks manęs nenorėjo, o aš nenorėjau palikti savo namų, tai man leido pasilikti čia. Manau jie taip padarė todėl, nes norėjo, kad mirčiau. Visdėlto nesu įsitikinusi. - Tu čia?- išgirstu pažįstamą balsą.
- Taip aš čia Lukai.
- Nevadink manęs tuo vardu,- supykęs tarė Lukas, jis mėgo kai jį vadinu vilku.
Lukas yra taip pat nepaprastas jis sugeba pasiversti vilku. Bet aš nemėgstu jo vadinti vilku man patinka jo vardas. Su Luku susipažinome miške, kai jis vos manęs nesuėdė, man bėgant nuo juodųjų. Juodieji tai grupuotė persekiojanti tokius kaip aš ir Lukas.
- Ei Kamile, ar tu bent girdėjai, ką sakiau?- supykęs paklausė Lukas.
- Atleisk užsisvajojau,- ir meiliai jam nusišypsojusi atsisėdau Lukui ant kelių,- tai ką sakei?
- Kodėl tu taip mėgsti mane erzinti?
- Aš tavęs neerzinu,- ir pakštelėjai jam į skruostą.
- Tiek to. Rytoj turėsime keliauti juodieji jau susekė mūsų buvimo vietą.
- Kada mes galėsim ramiai gyventi? Aš jau pavargau slapstytis,- pavargusi apsikabinau jį.
Jis taip pat apkabino mane. Jį visada erzindavo, kad aš taip elgiuosi, nes jis man jautė simpatiją. Net kartą pagrasino, kad nusitems mane į lovą per prievartą. Jis man patiko, bet aš nesugebėjau to parodyti neerzinant jo. Tad taip ir gyvenome. Kartais bekeliaudami sutikdavome tokių, kaip mes bet niekada nebuvome sutikę tokių kaip aš. Lukas vis ramindavo mane, kad dar sutiksim, bet jis žinojo kad nesutiksim.
- Kamile,- pavargęs ištarė jis mano vardą.
- Kas nutiko Lukai?
- Prašau pasakyk, kad myli mane,- ir pažvelgė į mano akis.
- Myliu tave Lukai,- ir pakštelėjau į lupas.
Ir taip kiekviena mielą vakarą aš jam sakiau, kad jį myliu. Aš jį ištiesų mylėjau, bet bijojau meilės, kurios niekada nebuvau patyrusi.
- Gerai eime miegoti rytoj laukia sunki diena,- mūsų apsikabinimą nutraukė Lukas.
- Lukai, gal gali šianakt miegot su manimi,- pagaliau išdrįsusi paklausiau.
- Kas tau nutiko, kad nori kartu miegoti?- su linksma šypsena paklausė jis.
- Man labai šalta,- tai tarusi apsiglėbiau save rankomis.
- Na gerai tuoj ateisiu o tu eik ir atsigulk,- jis išėjo vos tai taręs.
Aš nuslinkau į lovą. Mes su Luku jau du metus pažįstami, bet dar nė karto nemiegojome vienoje lovoje. Įdomu, koks būtų gyvenimas, jei būtume normalūs. Gal kada nors galėtume iš tikro būti kartu, ne kaip dabar, bet būti šeima. Atėjęs Lukas apsikabino mane. Man patiko justi jo prisilietimus, nors jis buvo raumeningas, bet manęs niekada nesuspausdavo per daug. Dėl to aš jį taip mylėjau. Pasijutusi saugi, sugebėjau užmigti.