Kitokie

17 skyrius

Tai keista, bet pabudau nuo šilumos, kurią skleidė žmogus. Kai atsisukau pamačiau tą blondiną. Jis buvo tvirtai prisispaudęs prie mano kūno, kurį dengė tik apatiniai, nors ir pats buvo tik su apatiniais. Staiga jis pramerkė akis ir nusišypsojo man. Aš pasimečiau ir jis dar labiau prisitraukė mane prie savęs. Nejučiomis jis mane užsikėlė ant savęs. Kas jam yra? Aš jo jau bijau, bet trokštu jo. Jis kažką man padarė. Jau norėjau jam pasakyti, kad paleistu mane, bet blondinas pirmas prabilo:
- Tam vilkui tikrai nepasisekė, kad tu pabėgai nuo jo.
- Ką tu darai mano kambaryje?
- Kaip tai ką? Aš norėjau pažiūrėti ar susitvarkei ir pastebėjau, kad tu drebi. Taigi, kaip būsimai savo pagalbininkei nuspredžiau padėti sušilti.
- O kodėl tu nusirengei?- pavartydama akis paklausiau.
- O kodėl gi ne, tu jau gulėjai nusirengusi ir aš nusprendžiau, kad lengviau bus tave sušildyti nusirengus. O tu nors ir esi silpna, bet tavo kūnas pritrenkiantis,- ir jo ranka pradėjo kilti mano nugara link liemenuko.
- Ei ką čia darai?- patraukiau Lauryno ranką.
- Jei nepamiršai tu,-ir suėmė mano abi rankas savo viena didele ranka,- turėsi pagimdyti mano vaiką. Aišku man dar reikės palaukti, nes neseniai tu persileidai, bet man jau norisi su tavimi mylėtis ir justi tavo liauną kūną savo glėbyje, kai aš būsiu tavyje.
- O tu tikras beprotis,- ir nulipau nuo jo.
- Vistiek tu su manim turėsi permiegot,- jau atsisėdęs tarė jis.
- Kodėl?- tyliai nuleidusi galvą paklausiau, bet jis išgirdo.
- Kas kodėl?- atsigręžęs į mane paklausė.
- Kodėl tu pasirinkai mane?
- Tu esi labai galinga, kaip ir aš. Tad pagalvojau, kad mūsų vaikas būtų labai galingas,- dėl neaiškios prižasties jis atsiduso ir tesė savo kalbą,- žinau, kad tau sunku dabar, bet mes turim tai padaryti. Nes kitaip tokie kaip mes ir toliau bijos. O mudu tai pakeisime, bet dabar renkis, nes eisim pasivaikščioti.
- Ar tai būtina?- šuniuko akimis pažvelgiau į jį.
- Taip mažyte,- ir jau apsirengęs priėjo prie manęs, pasilenkę pakštelėjo man į skruostą,- ateisiu už pusės valandos.
Man nespėjus nieko pasakyti jis pasišalino iš kambario. Dar šiek tiek pasiražiau ir atsikėliau iš lovos. Nuėjau į vonią ir pažvelgiau į veidrodį aš buvau sulysusi, bet dar nebuvo taip baisu, kaip galvojau. Palindau po dušu ir pastovėjau kelias minutes tiesiog stovėdama. Kai nusiprausiau apsirengiau ir nuėjau į miegamąjį. Atsisėdusi ant lovos laukiau kada ateis Laurynas. Ir kažkas pasibeldė į mano kambario duris. Man net nepriėjus atidaryti durų į kambarį įlėkė Samanta. Aš jau išsižiojau klausti, ką ji čia daro, bet ji pirma prabilo:
- Kamile pagaliau tave radau,- ir priėjusi apkabino mane.
- Ką tu čia darai?
- Atėjau tavęs aplankyti. Girdėjau daug dalykų apie tave tad ir atskubėjau pas tave.
- Man viskas gerai,- nuraminau ją.
Mes atsisėdom ant lovos ir pradėjom šnekėtis. Samanta man papasakojo, kad aš pakeičiau juodųjų mąstymą ir išaiškėjo, kad dauguma juodųjų yra kitokie. Aš tai jau ir pati žinojau. Šnekėjom labai ilgai, net nepastebėjau kai į kambarį įėjo Eimantas. Kai pamatėm jį, jis kreipėsi į mane:
- Ponas Laurynas prašė jus atvesti.
- Gerai.
Ir mes visi išėjome iš kambario. Samanta nuėjo link mano tėvo kabineto, o mes pasukom į kitą pusę. Priėję duris tik nusišypsojom vienas kitam ir Eimantas nuėjo šalin. Aš kelis kartus giliai įkvėpiau ir pasibeldžiau į duris.