Kitokie

26 skyrius

Kai pabudau jau buvo vėlyvas rytas, bet Sofi manęs nežadino. Apsirengusi išlėkiau iš kambario ir pradėjau ieškoti draugės. Radau ją prie stalo, tikriausiai virtuvėje, ji maitino savo vaiką košele, kuri neatrodė skaniai.
- Nesiraukyk,- atsisukusi ji tarė man.
- Tu gal į košę vietoj pieno įpylei kraujo?- priėjusi paklausiau pakraupusi.
- Taip, nes šis berniukas, beveik vampyras,- ramiai atsakė Sofija.
- Ir pusiau elfas,- su šypsena papildžiau ją.
- Iš kur žinai?- sutrikusi paklausė mergina, berniukas taip pat pažvelgė kraujo raudonumo akimis.
- Tavo vaikas mane gąsdina,- atsitraukusi tariau.
Sofija garsiai nusijuokė ir privertė taip atsigręžti savo mažylį. Jis pažvelgęs į mamą taip pat nusijuokė, o jo juokas buvo tarsi varpelių skambesys. Jei būčiau žmogus, mane traukte trauktų tas berniukas, o dabar jo bijojau, nes hibridai būna galingi.
- Nebijok jis nesikandžioja,- pamačiusi, o gal pajutusi mano baimę, ji tarė.
- Žinojai, kad hibridai pavojingi?- jau prisėdusi paklausiau.
- Aizekas nėra pavojingas, kol nepradėjo medžioti,- tai išgirdęs berniukas sujudėjo savo kėdutėje.
- O kas bus kai pradės medžioti?- tyliai paklausiau.
- Na mažylis...- ir ji nutilo.
- Sofi tęsk,- paprašiau draugės.
- Aizekas pasikeis, jis praras savitvardą ir žudys visus pasitaikiusius jo kelyje,- nuleidusi galvą tarė ji.
- Kada? Kada jis pasikeis?- išsigandusi paklausiau.
- Per savo antrąjį gimtadienį, o iki jo dar liko trys mėnesiai.
- Man reikia drabužių,- tyliai tariau.
- Ką tu žadi daryti?- keistai paklausė ji manęs.
- Užtikrinsiu tavo vaiko būsimą gyvenimą,- su ramia šypsena tariau.
- Juk sakiau, kad padėsiu,- taip pat nusišypsojusi tarė ji,- tad eime.
Ir abi atsistojome, jau ketinau klausti, kas bus su Aizeku, bet pajutau jo tėvo energiją ir toliau sekiau Sofiją. Kai sustojome prie durų ji išsitraukė raktą ir atrakino duris. Kambarys buvo pilnas drabužių, bei ginklų. Sofija padavė man juodą palaidinę, bei juodas odines kelnes ir dar švarkelį su juodais kedais. Kai viską apsirengiau buvau juoda, ne kaip visada. Švietė tik mano žydros akys. Sofi apsirengė panašiai tik jos palaidinė buvo kraujo spalvos.
- Tau tinka,- pamačiusi mane ji tarė.
- Tau irgi,- nužvelgusi ją tariau.
Ji pavarčiusi akis pasiėmė keletą ginklų ir mestelėjo man lanką.
- Kaip miela tu prisimeni, kad tobulai šaudau iš lanko.
- Nesigirk Kamile, nes nukentėsi.
- Gerai.
Ir išėjome iš kambario, kurį ji užrakino. Greitai palikome pastatą ir patraukėme link miško.