Kitokie

10 skyrius

Pabudau labai anksti, Lukas visdar miegojo. Tyliai atsikėliau iš lovos ir dar tyliau apsirengiau. Atidariusi duris susidūriau su Samanta. Ji šiek tiek atsitraukė, kad galėčiau uždaryti duris.
- Kaip tik žadėjau eiti pas tave,- tyliai pratariau.
- O aš kaip tik žadėjau belstis ir sakyti, kad jau turime eiti,- nusišypsojusi tarė Samanta.
Nuėjome nuo kambario, nusileidusios laiptais išėjome pro paradines duris. Ilgai ėjome tylėdamos, kol ji prakalbo.
- Kamile jis tau patiks, nes yra kitoks nei kiti juodieji. Markas nežudo tokių, kaip mes. Jis bijo netyčia nužudyti savo paties dukterį.
- Samanta, kur tu su juom susipažinai?- susimąsčiusi paklausiau.
- Kartą jis mane pagavo,- pradėjo pasakoti,- bet manęs neskriaudė, o tiesiog paklausė, kiek man metų. Kai atsakiau jis nusivylė. Bet mes labai susidraugavome, aš jį pamilau, nors jis už mane vyresnis dvidešimt metų. Markui aš taip pat patinku ir jis net kartą paklausė ar sutikčiau gyventi su juom. Bet jis visdar norėjo surast savo dukterį.
- Kodėl jis jos ieško, jeigu ją paliko, kai buvo maža?
- Jis bijojo dėl jos saugumo.
- Tiek to keliaukime toliau.
Dar ėjome apie dešimt minučių, kol priėjome man kažkur matytą namelį. Kai užėjome į namelį mūsų jau laukė vyriškis. Tą vyriškį aš mačiau sapne su mergaite. Jis pažvelgęs į Samantą nusišypsojo šilta šypsena. O pažvelgęs į mane išsigando. Aš su Samanta susižvalgėme. Tada Samanta prisiartinusi paklausė:
- Kas nutiko Markai?- susirūpinusi paklausė.
- Ji tokia panaši į ją,- užsisvajojęs tarė.
- Tu juk nežinai, kaip tavo dukra atrodo dabar,- tarė Samanta.
- Nežinau, bet ji,- parodė į mane,- atrodo, kaip mano buvusi žmona. Koks tavo vardas mieloji?- paklausė jis manęs.
- Mano vardas Kamilė,- nieko blogo neįtardama atsakiau jam.
- Kokie tavo tėvų vardai?- keistai žvelgdamas į mane paklausė.
- Mama buvo Marija, o tėvas paliko mus, kai buvau metukų.
- O kiek dabar tau metų?
- Septiniolika, greitai bus aštoniolika.
- Spalio pirmą.
- Taip, iš kur žinote?
- Tu esi seniai prarasta mano dukra.
- Nejuokaukit, to negali būti,- ir jau sukausi eiti laukan kai atsidarė durys.
Tai buvo juodasi jis keistai pasižiūrėjo į mane. Tada pažvelgė į Marką. Ir paklausė:
- Markai tu bent įsivaizduoji, kas ji?
- Ne o kas ji?- sutrikęs paklausė mano tariamas tėvas.
- Ji yra labiausiai ieškoma mergina visame pasaulyje.
- Man tai be galo malonu girdėti,- nusišypsojusi tariau.
- Žinai tai nėra garbė,- tarė jis supykęs.
- Tai nereikia medžioti tokių, kaip aš.
- Jūs esat blogis.
- Žinai aš nesu toks jau ir blogis. Jei bučiau blogis tu jau būtum miręs.
- Negalvok, kad aš toks silpnas,- pradėjo rėkti ant manęs.
- Kaip tu drįsti rėkti ant nėščios merginos,- jau taip pat pradėjau rėkti.
- Nėščia?- persigandęs paklausė Markas.
- Taip aš nėščia,- su meilia šypsena atsakiau Markui.
- Visdėlto tas sapnas buvo pranašingas,- tarė Markas.
- Koks sapnas?- paklausė juodasis stovėjęs prie durų.
- Nesvarbu Tomai,- atsakė vyriškis vardu Markas.
Kai buvau atsisukusi į savo tariamą tėva pajaučiau smarkų skausma galvoje ir kritau be samonės.
Kai pabudau buvau kambaryje be langų ir tik su vienomis durimis. Kadangi gulėjau mėginau atsisėsti, bet ir vėl netekau samonės.