Kitokie

27 skyrius

Ėjome gal pusę valandos, kai sustojau. Sofija nepatenkinta pažvelgė į mane ir paklausė:
- Kas nutiko?
- Pamėginsiu aptikti energiją, to kurio ieškome,- ir priglaudžiau ranką prie žemės.
Širdį pervėrė skausmas aptikus Luko ir Lauryno energijas. Jie ėjo link mūsų, staiga išgirdau jų balsus.
- Girdi?- tyliai manęs paklausė Sofi.
- Jie ieško manęs,- tyliai pasakiau draugei.
- Kodėl?- sutrikusi paklausė.
- Nes ji viena gali nukentėti,- pagaliau priėjęs tarė Lukas.
- Sakiau manęs nesekti,- piktai tariau, atsisukusi į Luką.
- Tu nesusitvarkysi viena,- jau artėdamas tarė vaikinas.
- O kaip aš?- paklausė Sofija.
- Iš tavęs vampyre nėra naudos,- tai išgirdusi ji pradėjo artintis link jo iššiepusi iltis.
- Liaukitės,- piktai tarė Laurynas.
- Kas tu toks?- piktai paklausė Sofi.
- Iš kur tu ją pažįsti?- ramiai paklausė Laurynas.
- Ji mano geriausia draugė,- su šypsena tariau.
- Ta vampyrė yra beprotė,- supykęs prabilo Lukas.
Ir Sofi staigiai puolė jį, bet aš greitai ją sustabdžiau su savo galiomis, ji pradėjo spurdėti.
- Nenaudok savo galių prieš mane,- pikta tarė Sofija.
- Nusiramink,- ramiai paprašiau jos.
- Taip ir maniau, kad tu nesugebėsi Kamilei pasipriešinti,- pašaipiai tarė Lukas, kai Sofija nusiramino.
- Lukai tylėk, nes kitą kartą jos nestabdysiu,- ir pažvelgiau į jį.
- Aš tos vampyrės nebijau,-ramiai tarė jis ir neiškentusi prisiartinau prie jo ir timptelėjusi už plaukų, nusitempiau pasikalbėti.
- Prašau, nesielg taip, nes man jos reikia.
- Kamile, tau dabar mudu su Laurynu padėsime,- aš jį apsikabinau per liemenį ir padėjau galvą jam ant krutinės.
- To ir bijau, kad judu padėdami man dar labiau nesutarsite tarpusavyje.
- To nebus, nes mudu susitarėme, kad tu mano,- kai tai tarė aš piktai pažvelgiau į jį,- mano mylimoji, o jis tegu ieškosi kitos. Galbūt dabar flirtuoja su juom ta vampyrė.
- Ji su juom neflirtuos ir jos vardas Sofija,- vėl prisiglaudusi tariau.
- Myliu tave, Kamile, tik bijau, kad vėl dingsi.
- Nebedingsiu,- ir jis pasilenkęs suglaudė mūsų lūpas bučiniui.
Kai grįžome pas Lauryną su Sofi, jie nuoširdžiai juokėsi, tad aš paklausiau:
- Kodėl juokiatės?
- Sofija, man papasakojo apie judviejų pažintį,- linksmai atsakė Laurynas.
- Buvo nuostabu matyti, kaip judu vienas kito vos nenugalabijote,- su šypsena veide tarė draugė.
- Nebuvo linksma, kai manęs vos nesuėdė vilkas,- liūdnai tariau.
- Gerai, Kamile, tu mėginai aptikti mūsų tėvo energiją. Kur ją jutai?- nukreipdamas temą paklausė Lukas.
- Maždaug dešimt kilometrų tiesiai eiti reikės,- ramiai atsakiau.
- Oho,- tik tiek atsakė Sofija.
Ir mes visi keturi patraukėme į ilgą kelionę.