Kitokie

22 skyrius

Pajutusi švelnų prisilietimą, lėtai pramerkiu akis ir man prieš akis stovi Laurynas, jis meiliai man šypsosi. Ta šypsena man taip primena Luką ypač tuos vakarus, kai jam sakydavau, kad jį myliu. Jie tokie panašūs ir abu aš myliu. Bet su Luku jau dvejus metus esu, o su Laurynu tik kelias dienas. Ir staiga Laurynas pradeda juoktis, tai nutraukia mano mintis ir aš piktoka paklausiu:
- Iš ko juokiesi?
- Iš tavęs, nes iš pat pradžių kai pabudai tu man linksmai nusišypsojai ir staigiai tu surimtėjai, bei žvelgei į mane nematančiomis akimis. O aš nežinojau, kad tau jau galima kalbėti,- šelmiškai tarė jis.
- Tai net nejuokinga ir beto kalbu kada noriu,- parodžiau liežuvį blondinui.
Jis sublyksėjo savo nuostabiomis akimis ir prisitraukė mane į savo glėbį. Ir pakštelėjęs į kaktą dar stipriau apglėbė. Taip sėdėjome keleta minučių, kol jis prakalbo:
- Kamile, aš žinau, kad tu visdar esi sužeista, bet tu turi mums padėti, nes tu esi stipriausia po mano tėvo. Visi norime, kad tu kuo greičiau pasveiktum ir visi galėtumėme kurti planą,- jis viltingai pažvelgė į mano akis ir aš atsidusau nuo tokio žvilgsnio.
- Laurynai aš suprantu visą situaciją ir stengiuosi kuo greičiau pasveikti, bet...- ir aš nutilau, nes prisiminiau tą seną storą knygą iš kurios mokiausi prieš patekdama čia, tad greitai tariau,- pakviesk man Margaretą.
Jis nieko netaręs tik linktelėjęs galvą išėjo iš kambario. Po penkių minučių blondinas gryžo kartu su Margareta. Ji atrodė šiek tiek išsigandusi ir greitai paklausė:
- Kas nutiko Kamile?
- Man reikia tos burtų knygos.
- O kam tau jos reikia?- nesupratusi ji paklausė.
- Jei noriu greičiau pasveikti man reikia vieno dalyko, kuris parašytas toje knygoje.
- Margareta, kur ta knyga?- įsiterpė ir Laurynas.
- Ji yra mano namuose, kabinete, kuriame dirbau, bet aš bijau, kad ji galėjo būti pavogta. Arba dar baisiau mano namuose gali būti įrengtų spąstų.
- Galiu pažiūrėti,- ir susikaupiau.
Įžengusi į namą nieko nemačiau, kadangi buvau, kaip ir vaiduoklis tad vaikščiojau per sienas. Įėjau į Margaretos kabinetą jis buvo kaip ir buvęs, jokių pavojaus ženklų nesimatė. Tad grįžau į savo kūną. Šalia visdar sėdėjo Margareta ir Laurynas. Atsidususi tariau:
- Viskas tvarkoje, ten saugu.
- Gerai, tad aš keliausiu,- tarė Laurynas ir prieš išeidamas priėjo prie manęs ir trumpam suglaudė mūsų lūpas.
Jis lėtai atsitraukęs nuėjo nuleidęs galvą. Prieš išeidamas blondinas dar kartą pažvelgė į mane, bet papurtęs galvą išėjo. Kai atsisukau į Margaretą jos jau nebebuvo, tad atsisėdusi ir patogiai įsitaisiusi pamačiau, kad ant komodos esančios šalia lovos guli knyga. Tad greitai pačiupau knygą ir pradėjau ją skaityti, belaukdama kada sugrįš Laurynas.