Kitokie

21 skyrius

Ta nuostabi mergaitė vėl žvelgia į mane. Ji pribėga ir apsikabina mane, šįkart aš ją taip pat apsikabinu, nors suprantu, kad tai tik sapnas. Mergaitė pažvelgia į mane savo nuostabiomis akimis ir taria:
- Mamyte aš tave labai myliu ir jau laukiu kada mes pagaliau susitiksime.
- Mieloji, o kada mes susitiksime?- tyliai paklausiu mažosios savo dukrelės.
- Jau greitai aš atsirasiu po tavo širdele ir tu labai džiaugsies. Mamyte neliūdėk dėl broliuko jis liūdi, kai tu verki dėl jo.
- Gerai neliūdėsiu,- nusibraukusi ašarą paskutinį kartą pažvelgiau į ją ir pabudau.
Aplink mano lovą sėdėjo visi trys vaikinai. Visi jie buvo aptvarstyti ir jie miegojo. Jie atrodė tokie ramūs man net šypsena pakilo, bet visą tą ramybę sudrumstę į kambarį įėjusi Margareta.
- Vaikinai kelkitės ir eikit iš palatos,- gan šiurkštokai tarė ji.
Vaikinai pramerkė akis ir pažvelgė į Margaretą jie atrodė baisiai. Matyt neseniai buvo užmigę ir buvo pažadinti. Netyčia Eimanto žvilgsnis pastebėjo ir mane jis nusišysojęs tarė:
- Pagaliau pabudo mūsų miegalė,- visų žvilgsniai nukrypo į mane.
Aš droviai šyptelėjau, bet kai mėginau pasakyti jiems, kad aš ne miegalė, pajutau skausmą kakle. Greitai susiėmiau už jo ir Margareta greitai išstūmusi vaikinus priėjo apžiūrėti mano kaklo. Jos rankos buvo švelnios, bet labai šaltos. Šaltis šiek tiek malšino skausmą ir po truputį jis pranyko visai, bet Margareta liūnai tarė:
- Kelias dienas Kamile nešnekėk, nes žaisda gali ir vėl atsiverti.
Palikčiojau galva, bet pagalvojau jei negaliu balsu šnekėti, tai galiu mintimis, tad tariau:
- Margareta, kaip mano kaklas buvo perpjautas?
- Šito aš nežinau, tau vaikinai galėtų viską papasakoti. Tuoj juos pakviesiu,- man palinkčiojus ji išėjo pro duris.
Po poros minučių įėjo Laurynas, o už jo Lukas, bei Eimantas. Jie susėdo į savo prieš tai buvusias vietas ir Lukas kreipėsi į mane:
- Taigi tu nori žinoti viską, kas įvyko, kai tu nualpai?- aš greitai palinkčiojau galvą.
- Taigi kai mes pamatėm, kad tu prarandi samonę, mes užsipuolėm mano tėvą,- tęsė Laurynas,- jis kaip ir sakei buvo kitoks. Tad mums buvo gan sunku jį nugalėti, bet...- ir jį pertraukė Eimantas.
- Bet mums pavyko gan smarkiai jį sužaloti.
- Tai jis pabėgo?- paklausiau įlįsdama į jų galvas ir jie visi palinkčiojo.
- Kamile mes jį labai sužeidėm, jis dabar silpnas ir mums reikia tavo pagalbos jį surasti. Tik tu viena jauti kitų žmonių energiją,- tarė mano vilkas.
- Gerai ji galės jums padėti, bet dabar ji turi pasveikti. O pasveiks ji greitai,- įsiterpė ir tarpduryje stovinti Margareta.
- Bet jai reikės pagalbos,- ir į palatą įėjo Deividas,- labas ir tau Kamile.
- Visdar tavęs nemėgstu,- tariau jam vienam, bet jam tai sukėlė šypseną.
- O tu nepasikeitei. Gerai vaikinai turim parengti puolimo planą, nes Kamilė greit pasveiks,- tęsė Deividas.
- Kai aš pasveiksiu jie susirgs,- tariau visų mintyse parodydama į tris vaikinus.
- Ji teisi vaikinai, tad eikite pailsėti,- globėjiškai tarė Margareta.
Visi išėjo, bet Margareta dar pasiliko ir priėjusi tarė:
- Nepersistenk, nes taip nesaugu tavo gyvybei,- pabučiavusi mano kaktą išėjo.
Likusi viena šiek tiek pagalvojau, apie tą skausmą, kurį sukėlė tas juodaplaukis. Tas skausmas buvo pažįstamas, bet iš kur? Su keistomis mintimis užsnūdau.