Kitokie

23 skyrius

Ilgai nesugebėjau skaityti, nes vis nerimavau dėl Lauryno. O jeigu jam kas nors nutiks, dėl to kalta būsiu aš. Staiga kažkas mane apsikabina ir tyliai paklausia:
- Kas nutiko Kamile?- to paklausė Lukas.
- Viskas gerai, o kodėl klausi?- sutrikusi atsigręžiau į jį.
- Tu visa drebėjai, kai ėjau pro tavo kambarį ir man pasidarė neramu.
- Tau nereikia rūpintis dėl manęs.
- Dar ir kaip reikia, Kamile negi pamiršai. Aš turiu tavimi rūpintis, nes tu esi ta vienintelė, kurią myliu ir mylėsiu visą gyvenimą.
Aš jau norėjau jam pasakyti, kad aš nežinau ar jį visdar myliu. Bet jis mane nutraukė, švelniai priglausdamas savo delną man prie skruosto ir suglaudė mūsų lūpas lėtam bučiniui. Ir staiga jį nuo manęs atplėšė. Pakėlusi galvą pamačiau, kas tai padarė ir aš visiškai nenustebau pamačiusi Lauryną. Broliai vienas į kitą žvelgė pykčio kupinomis akimis. Kai Laurynas jau ruošėsi trenkti Lukui iš kažko juodo aš jį sustabdžiau vien pagrasindama:
- Jei tu ruošiesi jam trenkti iš knygos aš tave užmušiu,- ir parodžiau į knygą.
- Ak taip visai pamiršau,- padavęs man knyga, vėl atsigręžė į brolį.
- Jei žadat muštis, tai eikit į lauką ar dar kur nors, nes man reikia susikaupti, o judu,- ir parodžiau į abu brolius,- man trukdytumėte.
- Girdėjai Laurynai? Tu jai trukdai,- ir pastūmė Lukas savo brolį.
- Ne tai tu čia brolau jai trukdai,- pradėjo jie gan smarkiai vienas kitą stumdyti.
- Prašau liaukitės,- ir pajaučiau, kaip viena ašarėlė nutekėjo mano skruostu, o paskui pradėjo jos bėgti upeliais.
Bet vaikinai to nepamatė, nes per smarkiai vienas kito nekentė, o mane pamiršo. Tada sutelkiau savo galias į vaikinus, nes norėjau juos atskirti vieną nuo kito, nors turėjau pataupyti savo likusių galių, kad galėčiau pasigydyti, bet aš neleisiu jiems vienam kito užmušti. Ir iškarto pasigailėjau, nes buvau per silpna tam padaryti nors pavyko juos vieną nuo kito atitraukti. Jie tai pajutę atsisuko į mane supykę, bet pamatę ašaras, pažvelgė klausiamai, kas nutiko. Tai sukėlė dar daugiau ašarų, paskutiniuoju metu tapau ašarų karaliene. Ir staigiai išgirdau prie durų vyrišką atsikrenkštimą, pakėlusi galvą pamačiau, kad tai Deividas. Jis greitai priėjo prie manęs ir paklausė:
- Ar tau viskas gerai Kamile?- aš tik papurčiau galvą ir Deividas paklausė dar vieno klausimo,- ar jie tau ką nors padarė?
- Taip padarė, jie...- ir mane nutraukė įbėgęs Eimantas.
- Prie pastato būriuojasi kitokie,- jis tai tarė drebančiu balsu.
- Ką? Ko jie nori?- piktai atsiliepė Laurynas, o nuo jo balso tono aš sudrebėjau.
- Jie nori susitikti su vadu ir Kamile,- išgirdusi savo vardą pradėjau drebėti, tai pamatęs Deividas įsiterpė.
- Atsiprašau, kad jus pertraukiu, bet Kamilė visa dreba ir manau, kad per judu,- parodė į Luką, bei Lauryną,- esate dėl to kalti. Todėl prašau išeikite ir leiskite jai pailsėti, nors truputį.
Vaikinai susižvalgė ir pritariančiai linktelėję išėjo. Deividas prieš išeidamas man nusišypsojo aš jam taip pat, nors visdar nesijaučiau gerai. Kai visi išėjo nusprendžiau, kad turiu bėgti iš čia. Bet pirma turiu parašyti jiems atsisveikinimo laišką. Tad pradėjau ieškoti priemonių rašyti.