Kitokie

14 skyrius

Per keletą dienų supratau, kad esu nevykėlė, nes esu fiziškai silpna. Po tos dienos, kai ištyrė mano protinius gebėjimus jie pradėjo tikrinti mano fizinį pasiruošimą. Ir juodieji be galo nusivylė, nes aš buvau labai silpna. Silpnesnė net ir už vaikus. Aš savimi labai nusivyliau tai ir pradėjau treniruotis. Po treniruočių būdavau tokia pavargusi, kad Eimantui tekdavo mane parnešti į mano kambarį. Net nesugebėdavau naudotis savo galiomis. Nors man padėdavo Eimantas ir kartais net Markas. Bet vos po treniruočių krisdavau į lovą.
Šiandien jau lygiai savaitė, kaip esu čia. Atsikeliu iš lovos kaip ir visada dar prieš ateinant Eimantui. Ir visai netikėtai į mano galvą įlenda Margareta.
- Pagaliau suradau tave Kamile.
- Bereikalo ieškojai iš manęs dabar labai mažai naudos,- šiek tiek sunerimusi, kad Margareta mane rado tariau.
- Kamile juk žinai, kad turime tave iš ten ištraukti ir pasirūpinti tavo ir tavo vaiko saugumu.
- Gali neberūpintis, nes prieš kelias dienas netekau savo berniuko,- ir lėtai skruostu nusirito ašara.
Margareta labai sutriko, bet vistiek nenutraukė ryšio.
- Kaip tu jo netekai?- susirūpinusi paklausė.
- Įvyko persileidimas ir tiek. Margareta neieškok manęs daugiau ir pasakyk Lukui, kad man labai gaila, kad praradau mūsų vaiką.
Vos man tai tarus į kambarį įžengė Eimantas. Jo veidą puošė plati šypsena. Ir neiškentusi paklausiau:
- Kodėl šypsaisi?
- Sužinojau tavo tyrimus. Ir sužinojau, kad tu esi net labai sveika.
- Gerai o kaip dėl mano mąstymo?- susidomėjusi paklausiau.
- Tu esi visiškai nepavojinga, bet tavęs dar neišleis nes aplinkui siautėja vilkai.
- Vilkai?- išsigandusi paklausiau.
- Taip gauja vilkų ir jie vis bando įsiveržti į pastatą.
- Ar galiu su jais pasišnekėti?
- Ne Kamile jie pasiutę, gali tave sužeisti.
- Jei pamiršai aš turiu galių ir galiu apsisaugoti.
- Reikia paklausti vado. Tad eime,- ir atidarė duris.
Ilgai eiti nereikėjo, nes pasirodo mano kambarys buvo šalia vado kambario. Eimantas tyliai pasibeldė ir duris atidarė mano tėvas.
- Ką judu čia darot?- piktai paklausė jis.
- Mes norėjome pasikalbėti dėl vilkų.
- Vilkai bus nugainioti tad nebijokite.
- Tėti aš noriu su jais pasišnekėti,- įsiterpiau ir aš.
Markas išplėtė akis tai išgirdęs.
- Jokiu būdu Kamile tau neleisiu to daryti.
- O jeigu mane saugotų tavo vyrai ir dar naudočiaus savo galiomis apsisaugoti?
- Aš pasakiau ne, Kamile tu man esi pats didžiausias turtas kokį turiu ir nenoriu tavęs prarasti.
- Pone jos tikrai neprarasite jei saugosiu ją,- įsiterpė ir Eimantas.
- Jie kitaip iš čia nesitrauks,- šoviau paskutinį kozerį.
- Na gerai,- pagaliau sutiko mano tėvas.
Ir mudu su Eimantu patraukėme į lauką.
- Aš visą tą laiką būsiu šalia tavęs.
- Ačiū,- ir apkabinau brunetą.
Jis šiek tiek atsitraukė, bet greitai vėl prisitraukęs savo lūpomis prisiglaudė prie manųjų. Kai jis atsitraukė jaučiausi apdujusi, bet toliau ėjome link durų. Kai pro jas išėjome aplink mus puslankiu sustojo vilkai. Keli vilkai pasitraukė praleisdami žmogų, tai buvo ne šeip žmogus, bet mano vilkas, mano Lukas.