Kitokie

9 skyrius

Mokiausi visa dieną ir nieko neišmokau, net nesupratau, kaip reikia skaityti. Lukas su Deividu vis negrįžo. Name buvo tylu ir ramu, tai man kėlė depresiją. Staiga į mano duris, kažkas pasibeldžia. Aš nueinu prie durų, nors ir jaučiuosi apsunkusi. Pasibeldė Samanta ir linksmai ji man taria:
- Sveika
- Sveika,- taip pat su šypsena jai atsakau,- gal norėtum užeiti į kambarį?
- Ne aš atėjau tau pasiūlyti praleisti šiek tiek laiko kartu. Tik mergaitės.
- Žinoma tik nebūsim vien mergaitės,- nusišypsojusi, paliečiau savo pilvą.
- Ak taip teta Margareta minėjo, kad laukiesi.
- Tai kur eisim?- paklausiau jos uždarydama duris.
- Į mano kambarį aš jau viską paruošiau.
- O ką veiksim?- šiek tiek su nuostaba paklausiau.
- Žiūrėsim filmą kvailute.
Nuėjom į jos kambarį. Žiūrėjom titaniką ir abi verkėm, juokėmės. Samanta buvo man kaip vyresnioji sesuo. Po filmo mes dar ilgai šnekėjomės. Ko tik mes nešnekėjom, bet ilgiausiai ir daugiausiai ginčų sulaukė viena tema. Tai buvo tema, kodėl juodieji mus žudo.
- Kamile aš tau sakau jie mūsų nebijo,- tarė Samanta.
- Bijo, jei nebijotų mūsų gebėjimų nežudytų.
- Gerai tada pasakyk, ką darytų juodasis jei jo sūnus ar dukra gimtų, toks kaip mes.
- Nežinau, gal lieptų slėpti savo galias.
- Nesamonė, aš pažįstu vieną juodąjį, jo dukra yra kitokia jis paliko ją ir jos motiną. Kai sužinojo, kad mirė dukros motina ir dukra liko viena jis bandė ją surasti, bet ji jo bijojo.
- Ar tai tiesa?- susimąsčiusi paklausiau.
- Žinoma, kad tai tiesa. Jei nori galėsiu supažindinti su juom.
- Žinai tai nesaugu.
- Žinau, bet jei noriu įrodyti, tai man nesvarbus saugumas.
- Gerai rytoj galėsi supažindinti mane su juom.
- Puiku. Žinai jo dukra turėtų būti tavo amžiaus.
- Dar pasakyk, kad aš jo dukra,- ir abi pradėjome juoktis.
Ilgai ir nuoširdžiai juokėmės. Kažkas pabeldė į duris. Nieko nelaukęs į kambarį įlėkė Deividas jam iš paskos ir Lukas. Juos pamačiusios pradėjome dar labiau juoktis, jie nesuprato, kas nutiko.
- Kodėl juokiatės?- pasimetęs paklausė Deividas.
- Ar negalima pasijuokti?- klausimu į klausimą atsakė Samanta.
- Gerai, gerai juokitės mes jau eisim tada nors jau laikas miegoti būtų. O ypač mūsų mamytei,- ir parodė į mane.
- Dėl šito pritariu tau Deivi,- sutiko Samanta.
- Gerai jau eisiu,- atsistojusi tariau,- labos nakties Samanta.
- Labos ir tau Kamile.
Tai išgirdusi praėjau pro vaikinus. Jie nusekė mane iš paskos. Prie durų atsigręžiau į juos ir tariau:
- Labos nakties Deividai,- ištiesiau į Luką ranką.
- Labos nakties ir jums tik labai stipriai nesiauskit, dar pakenksit vaikui,- nusišaipęs nuėjo savo keliais.
Atidariusi duris įėjau į kambarį, o man iš paskos ir Lukas. Jis padėjo man nusirengti, nes man skaudėjo visą kūną. Visa tai mano vilkas darė tylėdamas. Kai mane nurengė iki apatinių, nunešė į lovą ir paguldė. Nuėjo pats nusirengti. Nusirengęs atėjo pas mane į lovą. Man prisiglaudus prie jo jis atsiduso.
- Kas nutiko?- išsigandusi paklausiau.
- Nieko tiesiog pavargau mažute,- apkabinęs pabučiavo mane į kaktą.
- Myliu tave.
- Aš tave taip pat, o dabar pasistenk užmigti.
- Gerai, labanakt,- dar labiau prigludau prie jo.
- Labanakt.
Po kelių minučiu jo kvėpavimas sulėtėjo ir jis užmigo. Aš ilgai netrukusi irgi užmigau.