Kitokie

18 skyrius

Pasibeldus dar turėjau laukti porą minučių, kai pro duris išėjo Laurynas. Jis man nusišypsojo, o aš visdar stovėjau susiraukusi. Blondinas pakėlė antakį ir paklausė:
- Ko tokia susiraukusi?
- Aš tavęs turėjau laukti kol pagaliau atidarysi tas duris, o tu į mano kambarį įeini net nepasibeldęs,- stengiausi kuo pikčiau tai pasakyti.
- Na nepyk aš norėjau baigti viską susitvarkyti,- Laurynas pastūmė mane prie sienos ir prisispaudė prie manęs.
- Liaukis,- ir nustūmiau jį nuo savęs.
- Na gerai eime,- ištiesė jis man ranką,- bent eikime susikibę už rankų.
- Ne,- ir įsikibau į parankę.
Laurynas tik šyptelėjo nuo tokio mano elgesio. Mes ėjome link kambario, kuriame tikrino mano protą, bet pasiekę jį ėjome toliau. Ir kur jis mane vedasi, reikia paklausti, bet jis ir vėl mane aplenkė:
- Ten kur einame tau turėtų patikti, bent jau man ten patinka.
- Ir kodėl manai, kad ten man patiks?- ir sustojau.
- Jei nenori eiti aš tave ten nunešiu,- taip pat sustojęs tarė.
- Nešk jei taip nori, bet pirma pagauk,- ir pradėjau bėgti net nežinau kur.
Žaliaakis blondinas tik garsiai nusijuokė ir pasileido bėgti paskui mane. Kai atsigręžiau pažiūrėti ar jis parbėga įpuoliau į kažką ir kritau ant grindų. Pakėlusi galvą pastebėjau, kad tai buvo Marko amžiaus, o gal ir vyresnis, žaliaakis juodaplaukis. Jis žvelgė į mane smerktinu žvilgsniu ir prakalbo:
- Ko čia lakstai? Ar čia vaikų darželis tau?- jis išrėkė šiuos klausimus.
Aš pradėjau drebėti, nes nuo jo sklido milžiniška energija, bet staiga šalia manęs atsirado Laurynas. Jis padėjo man atsistoti ir pradėjo aiškinti tam juodaplaukiui:
- Pone nepykite ji dar labai jauna,- Lauryno balsas šiek tiek drebėjo, bet palyginus su manimi jis gan tvirtai laikėsi.
- Tu taip pat jaunas, bet nelakstai kaip laukinis.
- Nes jūs pone mane gerai išauklėjote, o panelė Kamilė augo viena,- nuleidęs galvą tarė Laurynas.
- Tiek to eikit, bet jei ji ir toliau lakstys uždarysiu ją į vienutę.
Juodaplaukis nuėjo, mes taip pat nuėjome į tą pusę iš kurios atbėgome. Aš visdar tvirtai laikiausi į Lauryną ir visa drebėjau. Blondinas tai pastebėjęs sustojo ir apsikabino mane ir pradėjo raminti:
- Viskas gerai, aš jam neleisiu tavęs nuskriausti. Ir nebėgiok viduje, kad netyčia neįpultum dar į ką nors.
- Laurynai kas jis?- visdar nepaleisdama jo, paklausiau.
- Tai buvo vyresnysis leitenantas Tomas, tavo būsimas uošvis.
- Tai jis tavo tėvas?- dar labiau drebėdama paklausiau.
- Taip jis mano ir mano seniai prarasto brolio tėvas. O dabar eime toliau ir papasakosiu viską.
- Gerai,- ir susikibę už rankų nuėjome toliau.
- Kai aš dar nebuvau gimęs, bet mano tėvas jau buvo vedęs mano mamą, tėvas padarė klaidą. Jis sugulė su vilke. Na supranti su vilkolake,- tai pasakęs jis persibraukė per savo plaukus,- ta moteris pastojo. Mano tėvas liepė jai atsikratyti kūdikio, bet buvo per vėlu nutraukti nėštumą. Mano mama sužinojusi, kad tėvas ją apgaudinėjo su kita išvyko pas savo mamą. Ir grįžo iš ten kaip tik tą dieną, kai gimė mano brolis. Mano mama liepė jį užauginti tai moteriai ir niekada jam nepasakoti kas yra jo tėvas. O po kelerių metų gimiau ir aš. Tai tokia ir istorija,- jis tai tarė kai pasiekėm stiklines duris.
Laurynas nusišypsojęs atidarė man duris ir aš įėjau į kambarį.