Kitokie

6 skyrius

Ji nužiūrėjo mane ir Luką, bet į Luką spoksojo ilgiau. Jei nebučiau tokia mandagi įsiveržčiau jai į galvą. Bet man net nereikėjo lįsti jai į galvą, nes mačiau, kad ji geidžia jo.
- Samanta pagaliau grįžai,- už mūsų su Luku sušuko Margareta.
- Taip teta grįžau, nes išgirdau, kad pas tave svečiuojasi du paslaptingi žmonės. Ir spėju, kad tai jie,- ir parodė į mus.
- Na taip pas mane svečiuojasi štai šie du jaunuoliai Kamilė ir Lukas.
- Lukas yra vilkas, o kas yra Kamilė nesuprantu. Teta, kas ji yra?
- Kamilė yra tokia pati kaip ir aš, bet ji kur kas stipresnė. Ak taip tai mano dukterėčia Samanta.
- Sama, čia tu?- pro paradines duris įžengęs paklausė Deividas.
- Deivi man taip pat malonu tave matyti,- ir jie apsikabino.
- Kamile eime pradėsiu tave mokyti visko, ko pati moku,- tarė man Margareta,- Deividai, Samanta ir Lukai jūs irgi ką nors kartu nuveikite.
Aš nenorėjau paleisti Luko rankos, bet jis nusišypsojęs mane prisitraukė bei švelniai pabučiavo lūpas ir tyliai sušnabždėjo:
- Nebijok viskas bus gerai.
Aš paleidau jo ranką ir nuėjau paskui Margaretą. Ji davė man perskaityti be galo seną knygą, bet pirma turėjau sugebėti ją atversti. Bandžiau visaip ją atversti, bet man rodos ji vis stipriau užsiversdavo. Tada pamėginau ją atverti su savo galiomis. Ir ji visai nenoromis atsivertė. Margareta tai pamačiusi man paplojo ir tarė:
- Bravo, aš trukau visą savaitę, kol ją atverčiau, o tu trukai tik dieną.
- Kiek dabar valandų?
- Dabar devinta valanda vakaro.
- Ar gali būti, kad tiek ilgai užtrukau? Atrodo praėjo vos valanda.
- Man taip pat atrodė, kad užtrukau neilgai, bet pasirodo buvo kitaip. O dabar eime pavalgyti ir miegoti.
- Gerai ponia,- paklusniai nusekiau ją.
- Ak taip norėjau tavęs paprašyti, kad nebemiegotum su Luku.
- Kodėl? Aš myliu jį ir noriu būti šalia jo,- šiek tiek sutrikusi tariau.
- Kamile aš tiesiog nenoriu, kad tu liktum įskaudinta.
- Kodėl aš turėčiau būti įskaudinta? Lukas manęs nepaliks.
- Nepaliks jei tu jį užbursi mylėti tave amžinai.
- Jis manęs nepaliks,- supykusi nubėgau į kambarį.
Kambaryje buvo tamsu, bet aš nesiruošiau įjungti šviesos.
- Kaip sekėsi paklausė manęs Lukas, kai pradėjau nusirenginėti.
- Gerai, bet Margareta prigąsdino mane,- nuliūdusi tariau.
- Kaip?- susirūpinęs paklausė jis ir iš lėto pradėjo artintis link manęs.
- Ji sakė, kad tu mane įskaudinsi,- pajaučiau jo rankas padedančias man nusirengti.
- Niekada tavęs neskaudinčiau,- tai taręs jis pradėjo iš lėto bučiuoti mano kaklą.
- Lukai ar tu mane, bent myli?- staigiai atsitraukusi, paklausiau.
- Be tavęs aš esu niekas.
Ir staigiai paguldė mane į lovą. Jis pradėjo nusirenginėti, aš negalėjau atitraukti akių nuo jo tobulo kūno. Tada pastebėjau randą jam ant peties, kai jis sukosi pasidėti drabužių. Užšokusi jam ant nugaros pradėjau tyrinėti randą.
- Ką čia darai?- paklausė jis.
- Iš kur šis randas,- perbraukusi per jį paklausiau.
- Nežinau, tai buvo per daug seniai, kad prisiminčiau.
- Ar tau neskauda?- paklausiau perbraukusi per randa.
- Taip man skauda, kad negaliu įsitaisyti šalia tavęs lovoje.
- Gali palaukti šiek, jau laukei visą dieną ir taip.
- Bet aš noriu tavęs, noriu į tave įeiti.
- Kodėl visi esat tokie?- visdar apsikabinusi kaklą paklausiau jo.
- Kokie?
- Ištroškę mylėtis.
- Aš to nenorėjau iki vakar nakties.
- Tai dabar apkaltinsi mane?
- Ne nes pats esu kaltas, kam vakar pradėjau tave bučiuoti.
- Bet man patiko,- tai tarusi nulipau jam nuo nugaros.
Ir jis tuom pasinaudojo, paguldęs mane į lovą jis padėjo savo ranką man ant krutinės.
- Šito laukiau visą dieną vos tik pabudau,- tarė jis, o jo ranka iš lėto keliavo atsegti man liemenėlės.
- Liaukis Lukai,- ir atitraukiau jo ranką.
- Aš kartais tavęs nesuprantu,- atsisėdęs šalia tarė jis.
- Aš taip pat kartais nesuprantu,- atsisėdusi padėjau galvą jam ant peties.
- Tai šiandien to nedarysime?- tyliai paklausė jis.
- Ne, bet nepalik manęs vienos miegoti.
- Niekada nepaliksiu,- ir apsikabinęs paguldė mane į lovą ir įsitaisė šalia.
Tik jo apkabinta taip ramiai užmiegu, kaip ir dabar.