Kitokie

25 skyrius

- Ką čia darai?- piktai paklausė mergina.
- Bandau pabėgti, o ką tu čia darai Sofi?- paklausiau draugę.
- Medžioju,- iššiepusi iltis tarė mergina.
- Tada tau netrukdysiu, nes tu būni pikta kai medžioji.
- Nebijok, aš jau baigiau,- vos tai tarė jos akys tapo žydromis.
- Gerai,- ir priėjusi apsikabinau draugę.
Mes susipažinome, kai dar buvome mažos. Po kelių metų ji vos neišgėrė Luko kraujo, bet aš spėjau ją sustabdyti. Tai privertė Sofiją supykti ir ji mane paliko, o dabar po keleto metų mes ir vėl susitikom.
- O tu palikai tą vilką,- su plačia šypsena ji tarė.
- Nenorėjau, bet teko palikti.
- Tu man kažko nesakai, Kamile.
- Gerai, aš medžioju vieną žmogų, kuris vos manęs nenužudė.
- Aš tau padėsiu,- visai be emocijų tarė Sofi.
- Ne, tu nukentėsi, o draugės aš nenoriu netekti.
- Ha kvaile aš vampyrė ir tikrai ne taip lengvai nužudoma,- bei kumštelėjo man į petį ir vos nenukritau ant žemės,- atsargiau.
- Tai nesistumdyk, beprote.
- Aš ne beprotė,- sušnypštė ji.
- Baik juokus,- šyptelėjusi tariau,- beto kaip laikaisi?
- Būna ir geriau, žinai vos prieš kelias dienas manęs nenužudė, tad dabar esu dar silpna,- liūdnai tarė draugė.
- Duok rankas,- sustojusi tariau.
Ji lėtai ištiesė rankas ir aš pradėjau gydyti Sofiją, nors pati dar nebuvau pilnai pasveikusi. Kai baigiau tęsėme savo kelionę ir ji mane nusivedė į savo namus. Ji kaip ir visada gyveno paprastai, bet staiga link mūsų pradėjo bėgti mažas berniukas. Mažasis berniukas puolė mano draugei į glėbį, vis šaukdamas:
- Mama, mama.
- Rimtai?- šiek tiek aprimus berniukui paklausiau.
- Kai mes išsiskyrėm, aš sutikau žmogų, kurį pamilau ir po kelių mėnesių tapau nėščia.
- Bet tu tokia jauna, kaip tu taip pasidavei?
- Kitos išeities nebuvo,- teisinosi draugė.
- Tikiuosi jis bent geras žmogus.
- Jei būtų blogas, nebūčiau su juom permiegojusi,- ramiai tarė Sofi.
- Supratau, gal galėtum pasakyti, kur miegosiu?
- Žinoma, eime.
Kai pasiekėme kambarį susidaužėme kumščiais ir aš įėjau į kambarį.