Kitokie

13 skyrius

Kai pramerkiau akis supratau, kad turiu išgyventi. Turiu paskutinį kartą sutikti Luką ir jam pasakyti, kad praradau mūsų berniuką. Kai jis mane paliks dėl to aš galėsiu sau ramiai mirti, bet dabar turiu įrodyti juodiesiems, kad mes neesam blogi ir mes galim padėti žmonėms. Man taip bemąstant į kambarį įėjo Eimantas. Jis nesistengė nutraukti mano apmąstymų, bet netyčia per garsiai uždarė duris ir tai privertė mane atsisukti į jį. Eimantas tik droviai nusišypsojo. Tada aš nusprendžiau, kad reikia pasisveikinti, tad tariau:
- Labas.
- Sveika, kaip miegojai?
- Kaip ir visada neramiai.
- Šiandien patikrinsiu tavo protą.
- Gerai.
- Eime,- ir atidarė duris.
Mes ėjom tylėdami, aš vis apžiūrinėjau paveikslus, kurie kabėjo ant sienų. Nors šiame pastate ir esu kalinė, bet čia be galo gražu. Juodieji buvo daug prikaupę garsių dailininkų darbų arba jų kopijų. Aš neesu ekspertė, bet man patinka ką matau. Staiga Eimantas sustojo ir aš į jį atsitrenkiau. Gal šiek tiek per smarkiai trenkiausi, nes brunetas neišlaikęs pusiausvyros krito ir aš kartu su juom nukritom ant grindų. Kai nukritom aš rėmiausi į grindis, o Eimantas buvo ant manęs. Bet greitai jis atsistojo ir padavė man ranką. Tada prabilau aš:
- Atleisk, kad įpuoliau į tave.
- Niekis, aš pats kaltas, kad per staigiai sustojau.
- Man ir pačiai reikėjo pastebėti, kad stoji. O kas čia per kambarys?- paklausiau, kai įėjome pro duris prie kurių buvome sustoję.
- Nieko čia ypatingo, tai tik paprastas gebėjimus parodantis, kompiuteris,- ir pasodino mane ant kėdės priešais kompiuterį.
- Ar aš sugebėsiu su juom elgtis?- nedrąsiai paklausiau.
- Sugebėsi tik tau reikia susikauptis ir viskas bus gerai,- tai tardamas Eimantas pradėjo mane apdėti įvairiais laidais.
Kai apdėjo mane laidais, tarė:
- Nepasiduok, kad ir kokios užduotys tavęs laukia,- jis nusišypsojo ir aš užmerkiau akis.
Pramerkiau akis ir supratau, kad tai ta užduotis. Prieš mane stovėjo vilkas, jis buvo piktas. Staiga atsirado stalas man iš dešinės ant jo buvo padėtas peilis ir šautuvas, bei lapelis, kuriame buvo parašyta " PASIRINK VIENĄ IŠ GINKLŲ". Tai perskaičiusi tik nusijuokiau ir žengiau tvirtą žingsnį į priekį. Vilkas pradėjo urgzti ir aš tariau:
- Aš tavęs neskriausiu, nes esu netokia kaip jie.
Ir vilkas puolė mane. O aš nesitraukiau ir vilkas dingo. Užmerkiau akis, o kai jas atmerkiau priešais mane stovėjo daugybė nepažįstamų žmonių, tarp jų ir Eimantas. Visi buvo nustebę ir labai daug kalbėjosi tik aš nieko nesupratau, nes jaučiausi pavargusi, bet supratau vieną dalyką, kad jie šneka apie mane. Tada Eimantas priėjęs prie manęs nuėmė visus laidus ir išvedė iš kambario. Nuvedęs mane į mano kambarį prieš išeidamas dar paklausė:
- Kodėl nenužudei vilko?
- Aš nors ir esu kitokia, bet gyvų padarų nežudau.
- Na gerai miegok,- ir išėjo iš kambario.
O aš atsiguliau į lovą ir pradėjau mąstyti kas jiems nutiko. Bet ilgai nemąsčiau ir užmigau.