Kitokie

15 skyrius

Lukas atrodė piktas ir net nežiūrėjo į mane. O aš visdar laikiausi įsikibusi į Eimantą. Tada Lukas pažvelgė į mane ir tarė:
- Kamile paleisk šį vaikiną ir eime,- labai piktai kreipėsi į mane.
- Lukai aš negaliu iš čia išeiti ir net neturiu dėl ko eiti.
- Kaip tai neturi, o kas aš? O kaip mūsų vaikas?
- Mūsų vaikas mirė,- nuriedėjo skruostu kelios ašaros.
- Ką? Kaip tu jo netekai? Nors ne viskas aišku tu mane išdavinėjai su juom,- ir parodė į Eimantą,- judu tai smarkiai mylėjotės, kad tu net praradai mūsų vaiką.
Aš pradėjau drebėti ne dėl to, kad šalta, bet dėl pykčio už tokius neteisingus kaltinimus. Tada paleidau Eimanto ranką ir nužingsniavau tiesia prie Luko. Eimantas bandė mane sustabdyti, bet aš buvau vikresnė. Tad priėjusi prie savo buvusio vilko trenkiau jam iš kumščio į veidą ir dar tariau:
- Dėl savo berniuko aš nebūčiau rizikavusi užsiimti tokiais dalykais.
- Kaip tu drįsti trenkti man?- pradėjo rėkti jis ir pastūmė mane aš kritau ant žemės, bet niekur nesusitrenkiau.
- Kaip tu drįsti stumdyt ją?- užrėkė pribėgęs Eimantas.
- Kas tu toks, kad liestum?- dar baisiau pradėjo rėkti Lukas.
Tada neiškentusi įlindau į jų abiejų galvas tam kad nesusimuštų. Jie abu kvailiai ir jie abu kažką man jaučia. Tada prabilau:
- Lukai aš tave labai myliu, bet po to kai praradau mūsų berniuką aš bijau, kad tu manęs nebemylėsi tai sužinojęs,- jis mėgino kažką pasakyti, bet jam nepavyko, tad nusprendė ramiai klausytis,- ir kaip matau tu jau susiradai šeimą. Tu turi ja rūpintis ir pamiršti mane. Jei kas nutiktų blogai aš žinosiu, kad turiu patikimą žmogų, kuris man padės,- tai tarusi apsikabinau savo pirmąją gyvenimo meilę ir jam nepastebėjus nusibraukiau ašaras.
- Aš tavęs niekada nepamiršiu,- prabilo Lukas, kai jau leidau abiem šnekėti,- o tu jei nuskriausi ją aš tave užmušiu,- tarė jis tai Eimantui.
- Aš niekada negalėčiau jos nuskriausti,- prabilo ir Eimantas.
Tada dar paskutinį kartą mane apkabinęs Lukas nuėjo kartu su savo vilkais. Ir aš jau nebegalėjau sustabdyti ašarų. Eimantas bandė mane apkabinti, bet aš ji atstūmiau ir nubėgau iki durų. Atidariusi duris pradėjau bėgti link Marko kabineto, kai atsitrenkiau į žaliaakį blondiną, bet jis nenukrito nuo smarkaus susidūrimo ir tuo pačiu neleido man nukristi. Jis pažvelgė į mane rūsčiai ir paklausė:
- Ko čia lakstai?- nuo jo balso aš net sudrebėjau.
- Aš bėgau pas poną Marką,- dar labiau pradėjau drebėt.
- Dabar jis užsiėmęs. O kas tokia esi?
- Kamilė.
- Ak tu ta Marko dukra, ta laukinė, kuri yra tokia silpna, kad net nesugeba įveikti vaiko.
Net nežinau kodėl, bet trenkiau jam iš kumščio. Ir jau pamaniau, kad jis mane užmuš, bet tik liepė eiti į savo kambarį. Neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik nueiti į kambarį. Bet aš negalėjau užmigti ir dar kažkas pasibeldė į mano duris. Tai buvo Eimantas.
- Kamile aš noriu pasikalbėti.
Bet aš nieko jam neatsakiau, o tiesiog užšokau ant jo ir pradėjau bučiuoti. Eimantas atsakė į visus mano bučinius. Bet tada aš nušokau nuo jo ir išstūmiau pro duris, nes pradėjau mastyti apie Luką. Su tokiomis mintimis atsiguliau į lovą ir pradėjau verkti ir net nepastebėjau kaip užmigau.