Kitokie

20 skyrius

Vilkai žvelgė į mus piktai. Aš nužvelgiau vilkus ir juos visus mačiau tada, kai buvo atėję su Luku. Ir dabar tarp jų yra mano vilkas, tik jis dar manęs nepastebėjo. Laurynas jau ruošėsi tiesti ranką ir sužaloti juos, bet aš sustabdžiau jį ir tariau:
- Jie mums nieko nedarys,- ir žengiau į priekį.
Lukas pamatęs mane nustebo ir susiraukė. Aš norėjau prieiti prie jo, bet mane sustabdė Laurynas. Atsigręžiau į jį ir jis bijojo, kad man kas nors nutiks. Aš nusišypsojau ir tariau:
- Jis man nieko nepadarys.
- Kodėl tu tokia tikra?
- Nes jis mano vilkas.
Ir priėjau prie Luko, jis pažvelgė į mane. Aš norėjau, kad jis nebūtų čia atėjęs, bet tuo pačiu ir džiaugiausi jį matydama. Pažvelgiau į jį liūdnu žvilgsniu ir paklausiau:
- Ką tu čia veiki?
Jis nieko neatsakė nes buvo vilko pavidalu.
- Atsiversk į žmogų, prašau.
Jis tik nuleido galvą. Aš pritūpiau prie jo ir apsikabinusi per kaklą tariau Laurynui:
- Laurynai jis liks vilku, kol neturės drabužių.
- Kamile ar tai tas pats vaikinas, kurio vaiko laukeisi.
- Taip tai jis,- ir pakėlusi galvą pastebėjau, kad Laurynas prieina prie šalia buvusios spintos ir kažką ištraukia.
- Štai apsirenk,- ir padavė drabužius Lukui.
Bet vilkas nesirengė, tad aš nusisukau. Tada išgirdau jį tariant:
- Ačiū, kad nusisukai.
- Palaukit nesupratau vieno dalyko, jei ji laukėsi tavo vaiko tai kodėl Kamilė turėjo nusisukti?- sutrikęs paklausė Laurynas.
- Nesvarbu,- įsiterpiau aš.
- Gerai vilke dabar paaiškink, kodėl tavo gauja čia įsiveržė?
- Norėjau pasimatyti su Kamile.
- Nemeluok,- tariau Lukui.
- Na gerai, aš čia tam, kad susipažinčiau su savo tėvu. Kiek girdėjau jis čia svečiuojasi.
- Čia svečiuojasi tik mano tėvas,- tarė Laurynas.
Jie abu pasimetė, bet aš supratau, kas vyksta. Ir staiga už vilkų pasirodė juodaplaukis, kuris buvo Luko ir Lauryno tėvas. Jis pažvelgė į mane rūsčiai ir tarė:
- Ką jie čia daro?- visdar žvelgdamas į mane tarė.
Man pradėjo trūkti oro ir aš atsirėmiau į sieną. Laurynas, Lukas, bei Eimantas pribėgo prie manęs. Jie visi žvelgė į mane persigandę, o netoliese buvę vilkai pradėjo inkšti. Visi vaikinai į juos atsigręžė ir aš pamačiau, kad vilkai gulėjo nejudėdami. Man visdar trūko oro. Staiga šalia manęs atsirado juodaplaukis, jis čiupo mane už gerklės. Nors man trūko oro aš vistiek tariau:
- Jūsų sūnūs tikrai nesidžiaugs jei mane nužudysit.
Jis nusišypsojo, bet tuoj pat jo šypseną pakeitė skausmas. Juodaplaukis atsigręžė, o už jo stovėjo Laurynas ir du vilkai, vieno iš vilkų akys buvo raudonos, kaip kraujas. Bet aš nieko jau nebemačiau, nes netekau sąmonės.