Kitokie

11 skyrius

Pabudusi jaučiau tik smarkų skausmą paplitusį po visą kūną. Bet vistiek mėginau stotis ir man pavyko nors pradėjo svaigti galva. Šiek tiek pastovėjus, nustojo svaigti galva. Tada atsisėdau ant grindų ir pamėginau pajusti kieno nors energiją. Bet nieko nejaučiau, šios sienos ir grindys buvo per storos, kad galėčiau kažką pajusti. Staiga į mano kamerą įeina Markas. Jis pažvelgia nuoširdžiai liūdnu žvilgsniu man į akis. Ir padeda padėklą, kurį turėjo rankose, ant grindų, ant padėklo buvo maisto. Markas man taria:
- Pavalgyk.
- Aš nenoriu.
- Bet tavo vaikui reikia valgyti,- nusiminęs tarė jis.
- O gal jis dabar nenori.
- O tu visai kaip tavo motina, ji taip pat nenorėjo valgyti kai buvo nėščia, bet aš ją versdavau. Kamile jei nebūtų prasidėjusios tos visos medžioklės aš jūsų niekada nebūčiau palikęs, nes jūs buvot man visas gyvenimas. Po to kai palikau jus aš nieko nebenorėjau, kai sužinojau kad tavo mama mirė,- susigraudinęs tarė,- aš norėjau tave susirasti ir pasilikti kartu su tavim. Bet vos man priartėdavus prie tavęs tu vis dingdavai. Kamile...
Tada jis nutilo nes man pasidarė labai bloga ir aš susiriečiau į kamuoliuką. Markas švelniai mane pakėlė ir kažkur pradėjo nešti. Po kelių minučių jis mane paguldė ir pradėjo vadovauti, bet aš nieko nesupratau nes skausmas atėmė man protą. Ir tada pajutau dūrį į veną po kelių minučių užmigau.
Kai pabudau prie manęs sėdėjo tik Markas, jis verkė dėl kažkokios priežasties. Paliečiau jo ranką ir tėtis sudrebėjo, o pakėlęs akis pamatė, kad pabudau.
- Kas nutiko?- tyliai paklausiau.
- Kamile aš labai tave užjaučiu, bet tu patyrei persileidimą.
Ir greitai nuleidau ranką sau ant pilvo ir nebejaučiau jokios energijos. Tada pradėjo ašaros upeliais tekėti. Mano berniukas paliko mane. Nulipusi nuo lovos, atsisėdau Markui ant kelių apsikabinau jį ir mes kartu verkėme, bet aš labiausiai. Nuo tų ašarų apsunko galva ir akys pradėjo merktis, bet neužmigau nors tėtis pradėjo nešti mane į mano kamerą. Kai jis mane paguldė išgirdau vyriškį.
- Markai aš suprantu, kad ji tavo duktė, bet ji yra kitokia ji turi mirti.
- Laurynai jei pamiršai mūsų tikrasis tikslas yra juos ištirti ir panaudoti žmonijos labui.
- Bet tai labai daug laiko trunka, o lengviausias būdas jas nužudyti.
- Klausyk Kamile galime ištirti, nes manau, kad ji tikrai galingesnė nei kitos būtybės.
- Galbūt, o dabar tegu miega, kol vyriausybė nuspręs ką su ja daryti.
Ir abu jie išėjo, aš likau viena su savo mintimis. Bet aš jau nieko nebenorėjau galvoti, bet kai tik užmerkiau akis išvydau savo Luką tą dieną kai jis manęs vos nesuėdė.
Man tada buvo penkiolika, aš sprukau nuo juodųjų. Tada juos buvau labai sunervinusi, nes padegiau jų maistą ir rūbus. Ir kai jau buvau toli nuo jų atsiplėšusi mane užpuolė vilkas. Aš nežinojau ką daryti, bet kai pažvelgiau vilkui į akis pamačiau žmogų ir pradėjau jį įkalbinėti, kad jei jis mane suvalgys taps žmogėdra. Taip mes ir susipažinome. Iš pradžių tapome geriausiais draugais, o vėliau tapome šeima.
Ir taip su prisiminimais užmigau.