Kitokie

19 skyrius

Kambarys buvo pilnas augalų ir per jį vedė takas. Atsisukau į Lauryną jis tik parodė, kad eičiau taku. Ir aš nuėjau taku į priekį, mane svaigino kvepiančių žiedų kvapas. Dabar supratau, kodėl Laurynui čia patiko. Takas pasibaigė, o jo gale stovėjo suolelis. Aš atsisėdau ant suolelio ir šalia manęs įsitaisė Laurynas, jis suėmė mane už liemens ir pasisodino sau ant kelių. Blondinas netarė nei vieno žodžio tik šypsojosi, tad prakalbti teko man:
- Kodėl mane čia atsivedei?
- Norėjau, kad bent šiek tiek atsipalaiduotum, o ši vieta kaip tik tokia.
- O kodėl tu kartu? Aš galėjau ir viena čia ateiti,- norėdama jį paerzinti tariau.
- Man taip pat reikia atsipalaiduoti ir taip pat reikia kuo daugiau praleisti su tavimi.
- Kiek tau metų?- tyliai paklausiau.
- Kodėl klausi? Bet šiaip tai devyniolika,- su keista šypsenėle tarė jis.
- Tiesiog įdomu ar mus skiria daug metų.
- Na matai, kad visai nedaug tik du metai.
- Laurynai ar tavo tėvas yra kitoks?- nuleidusi galvą paklausiau.
Jis pakėlė mano galvą, kad galėčiau žvelgti jam į akis, ir jis paklausė:
- Ar tu matai, kad žmogus kitoks?
- Aš matau žmonių energijas.
- Ir kokią energiją matei jame?
- Labai stiprią, tokios dar nesu mačiusi.
- O kokia mano energija?- su smalsia šypsenėle paklausė jis.
- Tu slepi savo energiją,- ir piktai pažvelgiau į jį.
Jis tik nusijuokė ir dar arčiau mane prisitraukęs lėtai sulietė mūsų lūpas. Net nepastebėjusi atsakiau į jo bučinį, nes jis man taip priminė Luko bučinius. Ir staiga Laurynas atsitraukė ir pažvelgė į mane liūdnai, bei tarė:
- Tau reikia jį pamiršti, nes tavo gyvenimas keičiasi jo taip pat.
- Iš kur tu žinai, kad apie jį pagalvojau?
- Nes tu manęs nemėgsti, bet atsakei į bučinį tad nieko kito ir nelieka galvoti,- ir nuleido savo šviesiaplaukę galvą.
Aš tik nusišypsojau ir pakėlusi jo galvą apkabinau jį per kaklą, bei suglaudžiau mūsų lūpas lėtam bučiniui. Kai jau norėjau atsitraukti jis greitai vėl suglaudė mūsų lūpas. Taip ir sėdėjom besibučiuodami, kol išgirdom kažkieno balsą šaukiantį mūsų.
- Velnias,- tarė Laurynas ir aš nulipau jam nuo kelių.
Pradėjome eiti taku link išėjimo ir išgirdome vilkų staugimą. Ne to negali būti greitai pagalvojau ir pamėginau pajausti kur tos energijos randasi ir jos buvo čia pastate. Priėjusius išėjimą mus pasitiko Eimantas, jis buvo sužeistas. Laurynui nieko nespėjus pasakyti aš priėjau prie Eimanto ir paliečiau jo petį, kuris buvo sužeistas. Kai pradėjau gydyti brunetas prabilo ir viską papasakojo, kaip vilkai įsiveržė į pastatą. Kaip tik baigiau gydyti kai prabilo Laurynas:
- Vesk ją į slėtuvę ir saugok,- blondinas jau ruošėsi eiti, bet aš jį sustabdžiau paimdama už rankos.
- Aš padėsiu, nes jie klausys tik manęs.
Laurynas jau norėjo prieštarauti, bet tik palinksėjo galva ir mes išėjome iš kambario, o mus pasitiko penki vilkai.