Kitokie

2 skyrius

Pabundu nuo saulės spindulių, šviečiančių man į akis. Luko jau nebėra šalia manęs. Jis visada keliasi pirmas. Staiga pamatau kažką tai du vyrai jie eina link čia. Kartais gerai matyti tai ko nemato kiti. Bet užteks gulėti lovoje reikia skubėti ir surasti Luką. Greitai apsirengusi, susikraunu daiktus. Užsimetusi kuprine išbėgu laukan. Niekur nematyti Luko. Pasilenkiu prie žemės ir mėginu pajusti Luko energiją, bet aš jos nejaučiu. Persigandusi atsistoju, kur jis gali būti. O gal jie jį jau nužudė? Ne šito negali būti aš neišgyvensiu be jo. Kažkas sušlama man už nugaros. Aš lėtai atsigręžiu. Bet nieko ten nematau, kažkas apkabina mane per nugarą ir uždeda ranką ant burnos.
- Nebijok čia aš,- tyliai man į ausį susnabžda Lukas.
Jis patraukia savo ranka man nuo burnos, bet padeda ją man ant krutinės.
- Kodėl nejaučiu tavo energijos? Ir kodėl savo ranką padėjai man ant krutinės?- tyliai jo paklausiu.
- Pasiilgau tavęs, bet pala kaip tu gali nejausti mano energijos?
- Aš visdar jos nejaučiu,- atsisukau į jį,- tiek to vėliau išsiaiškinsime, dabar turime keliauti,- tai tarusi pakštelėjau jam į lūpas.
Keliavome tylėdami susikibę už rankų. Nežinau, kas jam pasidarė, bet supratau, kad tai ne tas pats Lukas, kurį pažinojau. Keliavome ilgai, keletą kartų Lukas net pasiūlė mane panešti, bet aš atsisakiau. Kai pasiekėme savo tiksla jau buvo sutemę. Lukas surado tik vieną lovą ir tarė man:
- Teks miegoti vienoje lovoje.
- Gerai, bet jei pamėginsi mane per prievartą paimt, išmesiu iš lovos,- linksmai nusišypsojusi tariau jam.
- O jei švelniai?- su plačia šypsena paklausė jis manęs.
- Ne negalima.
- Kodėl? Žinai mes jau labai ilgai bendraujame,- prisiartinęs prie manęs tarė jis,- jei gyventume, kitokiame pasaulyje mes jau seniai būtume tai padarę ir man net nereikėtų tavęs to prašyti, nes tu pati to norėtum,- ir švelniai pradėjo atseginėti mano marškinių sagas.
Aš trenkiau jam į veidą ir pasičiupau peilį, jis visdar buvo šoke, kad aš trenkiau jam. Pristumiau jį prie sienos.
- Kur Lukas?
- Apie ką tu čia šneki? Aš esu Lukas,- jau supykęs tarė jis.
- Tu ne Lukas, jis niekada nemėgintų manęs paimti prieš mano valią ir jam nepatinka, kad jį vadinu vardu.
Vietoj Luko stovėjo visiškai kitas vaikinas.
- Kas tu ir kur Lukas?- supykusi paklausiau jo.
- Aš esu Deividas, o kur Lukas nežinau.
- Kodėl apsimetei juo?
- Kad sugebėčiau pasprukti nuo juodųjų. Visi žino, kad tu turi gebėjimų, tik nieks nežino kokių.
- Galiu tau pasakyti, kad pati nežinau savo visų gebėjimų, o dabar keliauju surasti Luka.
Tai tarusi nusisukau nuo jo ir atsisėdau ant grindų.
- Ką tu čia darai?- paklausė Deividas manęs.
- Mėginu aptikti Luko energiją, o tu man trukdai klausinėdamas kvailų klausimų,- supykusi tariau jam.
- Atleisk, aš pasaugosiu tave kol rasi savo vaikiną,- kai jis tai tarė aš plačiai pramerkiau akis.
- Jis man ne vaikinas,- dar labiau supykusi tariau.
- Tai kodėl jo ieškai?
- Ne tavo reikalas, o dabar tylėk.
Susikaupiau ir pradėjau ieškoti. Pajutau silpną jo energiją, jis buvo netoli nuo čia, bet naktį negalima keliauti. Ir kaip tik tada pajaučiau šalia Luko energijos, kitą labai stiprią energiją, kuri visą laiką neleido pajusti Luko. Energijos savininkas turėjo pasižymėti panašiomis galiomis kaip ir aš. Velnias išnaudojau per daug energijos. Tad teko pramerkti akis. Deividas ištiesė ranką, kai pamatė, kad mėginu atsistoti.
- Man reikia pailsėti.
- Gerai,- tarė jis ir nuvedė mane iki lovos.
Vos tik atsiguliau į lovą užmigau neramiu miegu.