Kitokie

12 skyrius

Pramerkusi akis bandau suprasti, kur aš esu, nes nebesu toje pačioje kameroje. Šis kambarys skleidžia keistą aurą. Man šiek tiek neramu nes pradėjau jausti keistą ir nepažįstamą energiją. Ji vis artėjo link kambario, kuriame buvau aš. Staiga į kambarį įeina jaunas žydraakis brunetas. Jis skleidžia vilkišką energiją, bet tuo pačiu jo energija panaši į vampyrų. Brunetas pažvelgęs į mane nusišypsojo, matyt laukė kada pabusiu. Ir sulaukęs prabilo:
- Sveika pabudusi, aš esu Eimantas,- visdar su šypsena tarė jis.
- Kamilė,- net pati nustebau nuo savo balso tvirtumo.
- Džiugu pagaliau su tavimi susipažinti.
- Ar jie žino, kas tu iš tikro esi?- kai paklausiau jis išplėtė akis.
Vis dar nesuprantu, kaip juodieji į savo gretas galėjo jį priimti. Brunetas vis žiūrėjo į mane nieko nesupratęs aš tik nusišypsojusi drįsau jam paaiškinti.
- Aš matau kiekvieno žmogaus aurą ir matau, kad tu esi kitoks.
- Prašau niekam apie tai nesakyk,- susijaudinęs tarę vaikinas.
- Kodėl tu esi vienas iš jų? Jei tu toks neesi.
- Aš negalėjau rinktis, jie būtų mane nužudę, o aš per jaunas mirti.
- Tai jie net nežino, kas tu iš tikro esi?
- Ne nežino,- šiek tiek pralinksmėjęs tarė Eimantas.
- Pasisekė tau,- net nepavydėdama tariau jam.
- Na gerai turiu atlikti tyrimus.
- Kokius tyrimus?- nustebusi paklausiau.
- Jie nori ištirti tavo kraują, protą ir tavo jėgas. Tai ilgokai užtruks, bet sužinosime viską apie pačią galingiausią kitokią.
- Negali būti, kad aš galingiausia. Gali būti ir galingesnių.
- Kol kas tu esi galingiausia, kokia turime. Ir nebijok jie tau nieko blogo nepadarys tavo tėvas tave užstoja.
- Gerai nesvarbu, greičiau atlik tuos tyrimus.
Eimantas išsiėmė iš kišenės adatą ir švelniai įdūrė man į veną. Paėmęs pakankamai kraujo atsiduso. Atsisveikinęs išėjo, vos jam išėjus į kambarį įėjo Markas. Jis buvo sunerimęs ir tarė:
- Brangioji aš padariau viską ką galėjau.
- Kas nutiko?- paklausiau jį.
- Jie su tavimi atliks tyrimus ir jei juos nuvilsi mirsi,- susijaudinęs tarė mano tėvas.
- Vistiek nebeturiu dėl ko gyventi,- ir sugūžčiojau pečiais.
- O kaip aš ir tavo vaiko tėvas?
- Tu sugebėjai išgyventi be manęs septynioliką metų. O Lukas nusivils manimi, nes nesugebėjau išsaugoti mūsų vaiko ir paliks mane.
- Nešnekėk taip,- piktai sudraudė jis mane.
- O kaip šnekėti?- dar pikčiau užklausiau,- Aš nežinau kas esu, nežinau kur esu ir nežinau kam esu.
-Kamile tavo mama tavimi labai nusiviltų, nes ji džiaugėsi kiekviena gyvenimo minute, kad ir kokia ji būtų, o tu jau verki ir prarandi viltį vos praradusi vaiką, kurio net nepažinojai,- jis visą tai man išrėkė.
- Aš savo berniuką pažinojau kuo puikiausiai, nes aš jį jutau, o dabar jaučiu tuštumą,- ir pradėjau verkti.
Verkiau ilgai ir prisiminiau mamą, kai ji mane guodė man supratus, kad esu kitokia. Tada ji man pasakė, kad kai užaugsiu manęs visi bijos, bet aš turiu skleisti gėrį ir nieko negaliu nuskriausti. Tada dar nesupratau tų žodžių reikšmės, bet dabar supratau juos kuo puikiausiai. Turiu pasiaukoti dėl kitų žmonių. Kai nusibraukiau paskutines ašaras pavalgiau, nes man buvo atnešta maisto ir prigulusi ant lovos trumpam užsnūdau.