Kitokie

3 skyrius

Pabundu ne nuo saulės šviesos, bet nuo keisto prisilietimo. Jis išpradžių buvo apglėbęs mano juosmenį, nuogą juosmenį. Aš neprisimenu, kad bučiau nusirengusi. Bet ta ranka slinko link mano klubų. Tada supykusi atsigrežiau ir pamačiau Deividą. Nieko nelaukusi išstūmiau jį iš lovos. Jis ne tik mane išrengė iki apatinių, bet ir pats atsigulė šalia manęs išsirengęs. Jis nieko nesuprato kas ką tik įvyko ir paklausė manęs:
- Kas nutiko?
- Tiesiog tu sumanei su manim miegoti,- vos valdydama pyktį tariau jam.
- Na taip betgi čia nieko blogo,- visdar pasimetęs aiškinosi.
- Būtų nieko blogo jei nebūtum išrengęs manęs,- kai tik tai pasakiau jis plačiai nusišypsojo,- ko čia šypsaisi?
- Man buvo įdomu, kas slypi po visais tais drabužiais. Ir pasirodo neklydau tu turi nuostabų kūną,- jis vis nužiūrinėjo mane tai tardamas.
- Kaip tu drįsti taip su manim šnekėti?- susiviniojusi į antklodę paklausiau.
- Džiaukis, kad neišprievartavau, žinai sunku atsispirti tokiam kūnui.
Aš nieko jam nebepasakiau, nes praradau žadą. Tada jis prisiartino prie manęs ir prisitraukęs pradėjo mane bučiuoti. Jis jau norėjo nutraukti nuo manęs antklodę, bet aš jį nuspyriau nuo lovos.
- Eik iš čia,- pradėjau rėkti ant jo.
- Na gerai einu, bet atsimink tu vistiek sugulsi su manimi.
Ir išėjo iš kambario. Ką dabar man daryti? Jis trenktas, jam reikia gydytis. Jis tikrai manimi pasinaudos, kaip man atsikratyti jo? Reikia kuo greičiau surasti Luką jis mane išgelbės nuo to psicho.
- Negirdžiu, kad rengtumeisi, o gal nebenori surasti savo draugo?- pašaukė jis mane.
- Tuoj,- pradėjau rengtis.
Nekenčiu jo, jis beprotis. Bet jis man padės išgelbėti Luką. Apsirengusi pamėginau pajusti Luko energiją, šįkartą pavyko. Nes jis jau jautėsi geriau. Man pradėjo birėti ašaros, mačiau jo sužeistą kūną, tada išgirdau balsą galvoje.
- Tu jo nori?- prakalbo moteriškas balsas.
- Kas tu?- persigandusi paklausiau.
- Nebijok aš nei tavęs, nei jo nenuskriausiu. Judu abu man reikalingi gyvi, o ypač tu.
- Kodėl mes tau reikalingi?
- Man jis nereikalingas, bet jei jis mirs tu man nepadėsi. Tai juodieji jį taip sužeidė, kai jis mėgino nukreipti juos kuo toliau nuo tavęs.
- Kodėl jis taip kvailai pasielgė?- pradėjau dar stipriau verkti.
- Nesijaudink, jam viskas gerai, o tavęs prašau ateiti pas mane.
- Bet aš nežinau, kur tu.
- Tave palydės Deividas,- ir ji baigė šnekėti man nespėjus jai nieko atsakyti.
- Nebijok mama pasirūpins tavo draugu, o dabar nusivalyk ašaras ir eime,- raminamai tarė Deividas.
- Gerai,- nusibraukiau paskutines ašaras ir mes išėjome.
- Gaila, kad dar nežinai savo visų galių,- tarė jis pavargęs.
- Kodėl gaila?- su susidomėjimu paklausiau jo.
- Jei žinotum savo galias dabar mums nereikėtų eiti.
- Tai aš mokėčiau skraidyti,- man tai tarus jis nusišypsojo.
- Ne kvailute tu mokėtum persikelti iš vienos vietos į kitą.
- Visai naudinga galia. O ji tikrai tavo mama?- susidomėjusi paklausiau.
- Taip ji mano mama, kuri man padėjo atskleisti mano gabumą pavirsti kitu žmogumi?- ir jo veide nutvieskė nuostabi šypsena.
- Tu bent turi mama,- šiek tiek pavydžiai tariau.
- Tau net nereikia mamos tu ir viena puikiai tvarkaisi.
- Jei turėčiau mama ji niekada man neleistų naudoti savo galių.
- Iš kur žinai gal ji kaip tik tave skatintų jas naudoti.
- Nesvarbu.
Toliau ėjome tylėdami, kai pasiekėme pastatą jis prabilo:
- Sveika atvykusi į mano namus.