Kitokie

8 skyrius

Priešais mane stovi maža, be galo graži mergaitė. Jos akys man primena Luką, o plaukų spalva visai kaip mano. Mergaitė plačiai man šypsosi. Ir staiga už jos atsiranda vyras juodai apsirengęs, tai vienas iš juodųjų. Bet mergaitės akyse neįžvelgiu baimės. Ji atsigręžia į vyriškį ir jį apsikabina ir pradeda šukčioti:
- Seneli pagaliau aš tave radau,- tada ji atsisuka į mane ir kreipiasi,- mamyte ateik, senelis tave nori pamatyti.
- Kas tu tokia?- išsigandusi paklausiu mergaitės.
- Mamyte ne jau pamiršai mane? O tėvelį prisimeni?- ir man už nugaros atsiranda Lukas.
Jis mane apkabina ir švelniai susnabžda man į ausį:
- Mieloji, tai tik sapnas.
Tada plačiai pramerkiu akis ir pamatau savo vilką. Jis persigandęs žiūri į mane ir taria:
- Kamile tai buvo tik sapnas,- ir kuo švelniau apkabina mane.
- Kas nutiko?- visdar su sapnu akyse paklausiu.
- Tu rėkei ir visa drebėjai.
- Atleisk, kad išgasdinau.
- Niekis, dabar viskas gerai.
- Ar šnekėjai su Margareta?- stengiausi pakeisti temą.
- Taip šnekėjau ir ji man parodė piešinį,- linksmai tarė jis.
- Ar tu džiaugiesi?
- Kamile aš labai džiaugiuosi. Per tuos du metus aš patyriau daug nuostabių dalykų, o dabar tu man padovanosi vaiką.
- Bet mane kankina bloga nuojauta,- aš jam sakiau gryniausią tiesą.
Aš ištiesų jaučiau, kad kažkas nutiks mūsų vaikui, tik niekaip nesupratau kas.
- Aš judu abu apginsiu,- tai tardamas Lukas švelniai nuleido savo ranką man ant pilvo.
- Kiek dabar valandų?
- Manau, kad greitai devynios,- visdar džiaugsmingai tarė jis.
- Tai aš jau eisiu pas Margaretą.
- Gerai,- ir prisitraukęs pabučiavo į lūpas.
Apsirengusi išėjau iš kambario. Lėtai nusileidau laiptais ir pasukau link Margaretos kabineto. Kai įėjau ji ramiai sėdėjo savo kėdėje.
- Labas rytas,- stengiausi atkreipti jos dėmesį.
- Sveika mieloji,- pakėlusi galvą nusišypsojo.
- Ar galiu šio to paklausti?- nedrąsiai paklausiau.
- Žinoma, prisėsk,- parodė į priešais esančią kėdę.
- Kai jūs laukėtės ar jus kamavo bloga nuojauta?- nuleidusi galvą paklausiau.
- Taip kamavo, bet laukiausi ne Deivido, o jo sesers. Deividui buvo gal dveji, kai sužinojau, kad laukiuosi antro vaiko. Mano vyras labai džiaugėsi dėl to, aš taip pat nekantravau. Bet mane kamavo bloga nuojauta ir ji pasitvirtino. Dviem mėnesiams iki gimdymo aš ją praradau. Mano vyras jis to neištvėrė ir nusižudė, palikdamas mane vieną su Deividu. Bet kaip matai užauginau puikų sūnų,- nusišypsojusi tarė.
- Kaip manote ar ir aš prarasiu savo berniuką?
- Nežinau Kamile, labai norėčiau, kad neprarastum. Ir kodėl sakai, kad tai berniukas?- susidomėjusi paklausė ji.
- Aš jį jaučiu. Jis labai stiprus ir labai bijo juodųjų.
- Įdomu. Na tiek to kitą kartą dar išsiaiškinsim, o dabr eik skaityti knygą,- kaip mama ji mane paragino mokytis.
- Ar galiu eiti į savo kambarį mokytis?
- Žinoma, bet jei jame nebus Luko.
- Kodėl jo neturi būti?- susidomėjusi paklausiau.
- Nes jis tau trukdys mokytis.
- Supratau,- ir pasiėmusi knygą išėjau.
Eidama koridoriumi sutikau Luką, bei Deividą. Jie ėjo laukan. Bet mano vilkas sustojo mane pamatęs ir tarė:
- Aš maniau, kad šiandien mokysies.
- Mokysiuos,- ir parodžiau knygą,- o kur judu einat?
- Aš noriu vilkui parodyti šį tą,- prakalbo ir Deividas.
- Gerai, bet nepražudyk jo,- nusišypsojusi tariau ir pakštelėjusi Lukui į skruostą nuėjau.
Užlipau laiptais ir įėjusi į kambarį, atsisėdau prie lango ir pradėjau skaityti.