Kitokie

29 skyrius

Pabudau nuo šilto delno sau ant veido, bet negalėjau pamatyti, kad taip padarė, nes mano akys buvo užrištos. Supratau tik vieną, kad mane pagrobė. Turiu susikaupti ir pajusti jo energiją, bet to neprireikia, nes į mane kreipiasi Tomas:
- Kamile, džiugu tave matyti,- pašaipiai taria jis.
- Tu turėtum būt jau miręs.
- Ne taip lengva mane nužudyti. Nors ir tave Kamile nelengva nugalabyti. Todėl gal norėtum prisidėti prie manęs?
- Niekada, nedirbsiu su bepročiu, kuris dėl valdžios nužudytų, net savo sūnus.
- Nekišk į tai mano sūnų,- ir pajutau stiprų smūgį į veidą.
Tai privertė mane supykti, tad panaudojusi savo galias nusirišau raištį sau nuo akių. Ir raištis greitai atsirado Tomui prie kaklo, jo žvilgsnis iš pergalingo tapo išsigandusiu.
- Ką ketini daryti?- persigandęs paklausė juodaplaukis.
- Tai ką jau seniai turėjau padaryti,- ir su raiščiu pradėjau jį smaugti.
Staiga raištis iš juodo tapo kruvinas, kol galva tiesiog atsiskyrė nuo kūno. Tada pasijaučiau labai silpna ir tiesiog netekau sąmonės.
Kai pabudau buvau visai kitame kambaryje, o šalia sėdėjo Lukas.
- Ką čia darai?- tyliai paklausiau jo, bet jis neregavo, nes miegojo.
Tad ėmiau jį purtyti, jis pašoko ant kojų ir pasiruošė gintis. Tai privertė mane nusijuokti, pamatęs, kad juokiuosi jis taip pat nusijuokė ir stipriai apsikabino mane.
- Kamile, noriu vieno dalyko tavęs paklausti,- atsitraukęs jis tarė.
- Klausk,- linksmai tariau.
Lukas priklaupė ant vieno kelio ir išsitraukęs dėžutę paklausė:
- Ar tekėsi už manęs?
Nieko neatsakiau tik puoliau jam į glėbį ir abu nuvirtom ant grindų.

Po metų

- Kamile, Amelija verkia,- garsiai sušunka Lukas per visus namus.
- Girdžiu,- ir greitai nubėgu prie dukters lovelės.
Kai susituokėm su Luku aš iš karto pastojau ir po devinių mėnesių pagimdžiau Amelija. Sofija, kartais padeda man prižiūrėti dukrelę, kuri kaip mes manom patinka Aizekui.
Laurynas taip pat greitai taps tėvu, o mano tėtis tiesiog džiaugiasi anūkėle.
Ar tai pabaiga? Ne mūsų vaikų dar laukia daug nuotykių.