"Ice, Fire & Desire" (N.H.) LTU BAIGTA

-5-

Azalea pov.

Mano mąstymą ir gulėjimą patogiai lovoj sudurstė durų skambutis, kad net krūptelėjau dėl to. Čia tėvai sumanė grįžt? Ar Rosie kažką pamiršo? Pakilau nuo lovos, įsispyriau į savo rožinius kambario batus ir neskubėdama sekiau to šaižaus garso šaltinio link. Lėtapėdiškai lipau žemyn, o skambutis nesiliovė zirzęs. Atrakinau duris ir jas pravėriau šiek tiek, kad matyčiau, kas už jų stovi.

Mano akys susitiko su švelniai melsvomis akimis, kurios priminė vandenyno skaidrumą. Plaukų galiukai šviesūs, o šaknys rudos, nors aplamai šįkart jo plaukai buvo sukelti tvarkingai į viršų, o veide šypsenėlė. Ir ko jam reikia dabar?

- Labas? – paklausiau sutrikusi ir pravėriau duris plačiau, nes gi čia tik Niall, mano užknisantis kaimynas.

- Gi sveikinomės šiandien. – žaismingai tarė vaikinas, o aš pavarčiau akis. Sakau, jis subingalvis.

- Ko tau čia?

- Gal turi oro pompos kištuką? Kad galėčiau kamuolį prisipūst. – paaiškino.

- Tu galvoji aš žinau, kas tai yra? – pakėlusi antakį, paklausiau ir spoksojau į jį, stovintį tarpdury.

Tikrai nepūčiau niekad kamuolio su pompa ir net neįsivaizduoju, kokio jam čia kištuko reikia. Ir išvis mes jį turim? Abejoju, kažkaip... Kokie dar kištukai..?

- Okey, tu tikrai turčių dukrelė. – nusižvengė blondinas, o man užėjo noras vožt jam gerai į snukį, bet kažin ar tai būtų išties geras pasirinkimas, tad tik mintyse tai padariau.

- Nevadink manęs taip! – pakėliau balsą šiek tiek. – Tu manęs net nepažįsti! – išrėžiau ir sukryžiavau rankas po krūtine.

- Nerėk, mažute. – subarė mane. Atsiprašau?!

- Ir nustok mane vadint mažute! - jis toks erzinantis...

- Sorry, Azalea. – pakėlė rankas viršun Niall, o aš pavarčiau akis.

Galiu jį nudėt? Ir neapkenčiu savo pilno vardo! Koks debilas sugalvojo tokius ilgus vardus?

- Taigi, aš nežinau, ko tu nori, tad... – nutęsiau ir ketinau uždarinėt duris. – Gali eit. – pamojau ranka jam.

- Nedrįsk išvyt manęs, mažute. – kvaila šypsena šyptelėjo ir pastatė koją į durų tarpdurį, tad dabar uždaryt durų negaliu. Galėtų eit ir nueit savais keliais krušt kitų mergų.

- Kodėl neturėčiau? – paklausiau pikčiau. – Aš tavęs beveik nepažįstu.

- Kodėl tu nepasilinksmini? – paklausė savo klausimo, o neatsakė į manąjį. Mandagumo nulis!

Dar to betrūko, kad jis žengė artyn manęs, kas reiškė, kad jis nori įeit vidun. Ir kodėl aš išvis atidariau jam duris, kai esu visiškai viena didžiuliam name ir jo nepažįstu? Kas žinau, kas šaus jam į galvą.

- Ta prasme? – susiraukusi pažiūrėjau į jį.

Supratau, kad beprasmiška, tad pasitraukiau nuo durų ir leidau jam įeiti į vidų, ką jis ir padarė bei dar uždarė paskui save lauko duris. Bent tai. Gal turėčiau su juo susibendrauti? Galbūt jis nėra toks žiaurus?

- Neini į kokį vakarėlį, ar dar kur. Jaučiu, knisa sėdėt kambarį ir matyt vien tik mane pro langą. – šmaikščiai tarstelėjo jis, o aš apsisukusi ėjau toliau nuo jo.

- Žinojai, kad manęs tai nedomina? – subambėjau ir išsidrėbiau svetainėj ant milžiniškos sofos. Jap, mūsų svetainė didžiulė. – Turiu ir kitos veiklos.