"Ice, Fire & Desire" (N.H.) LTU BAIGTA

-1-

Azalea pov.

Šaltis, ledas ir kvėpavimas sustoja. Aš, nei gyva, nei mirusi, kaip besąmonės esantis žmogus. Mergina, kuri norėjo mirti, bet tėvai 18-likmetei to neleido, nes per daug ją myli ir nenori paleisti ankščiau laiko. Pilnai suprantu juos, jiems sunku.

Niekas nežino, ką reiškia 11 metų gulėti lede, nepajudėti, neištarti nė žodžio, nieko negirdėti, nejausti mylimų prisilietimų, šilumos, nejausti saulės spindulių, kaitinančių kūno odą, nejausti absoliučiai nieko.

Pasiilgau šelionių su draugais, juoko, pirmo prisigėrimo, pirmos cigaretės, pirmų bučinių ir glamonių. Pasiilgstu visko kas gyva, šilta, gera ir brangu. Man buvo likusi vos savaitė gyventi. Jau buvau beveik susitaikiusi su ta mintimi, kad manęs nebebus, kad išeisiu ir daugiau nebegrįšiu, bet...

Mano nugara pakilo ir aš tiesiogiai vos ne pašokau lovoj bei gyliai įkvėpiau deguonies. Pagaliau įkvėpimas. Esu ištroškusi oro. Aplink mane buvo krūva daktarų, seselių, o aparatai nenustojo pypsėti. Griuvau atgal nugara į lovą ir akyse aptemo. Pagaliau esu, vėl gyva, vėl galiu kvėpuoti.

~ ~ ~ Po mėnesio ~ ~ ~

- Taigi, Azalea, kaip jaučiatės? – paklausė manęs gydytoja, atėjusi pas mane į palatą.

Esu čia jau mėnesį, tai knisa. Lova, langas ir keturios baltos sienos aplink, daugiau nieko. Noriu išeit pasivaikščiot po miestą, bet buvau ir dar tebeesu tokia silpna, kad net paeit normaliai nesugebu.

Mano organizmas nusilpęs ir nuolat turiu ryti vaistus, kad pagaliau atsigaučiau. O dar kartą į savaitę man leidžia kažkokius vaistus į rankos raumenį, kurį turėtų padėt kovot su mano liga. O po jų aš išvis neturiu jėgų nieko daryt, nes toks šalutinis poveikis.

- Aza. – pataisiau ją jau nežinau kelintą kartą per šį mėnesį. – Jaučiuosi gerai.

Man patinka, kai mane vadina trupiniu Aza, o ne pilnu vardu Azalea, tada pasijaučiu labai subrendusi, kokia visiškai nesu. Man turėtų būt šiuo metu 29 metai, bet atrodau, kaip 18-likinė paauglė. Sušaldytas kūnas nesensta. Kažin, kaip laikosi mano draugai?

- Per pietus jus išrašysiu namo, tačiau negalite pervargti. Daug daržovių, vaisių ir mėsos. – kalbėjo gydytoja ir viską užsirašinėjo į kažkokius lapus.

- Aš - vegetarė. – pavarčiau akis. Jau nežinau, kiek kartų aš visiems tai sakiau, tačiau jie manęs neklauso.

- Blogai, nes tau dabar reikia įvairių maisto produktų. – aiškino, o aš ką girdėjau tai buvo bla bla bla...

Galiausiai ji išsivilko, o aš galėjau ir toliau skaityt savo mėgstamus romanus. Žinoma, po kiek laiko pas mane atsivilko tėvai ir brolis. Už mane brolis vyresnis 5 metais, bet kai jį pamačiau po šitiek laiko, mano pirmas sakinys buvo 'kas tu toks?'. Jis nebepanašus į tą paauglį, kurį mačiau paskutinį kartą. Chris suvyriškėjo ir spėju nebėr toks durnelis, koks būdavo ankščiau, kai lakstydavo mano staniką užsidėjęs po namus.

- Atrodai geriau šiandien. – kalbėjo brolis, o aš stebėjau, kokį ten daiktą jis laiko rankose.

- Kas čia? – paklausiau ir parodžiau į tą daiktą. Jo ekranas toks ryškus ir dar ką reaguoja į prisilietimą?

- Telefonas? – pakėlęs antakį, pažiūrėjo į mane ir padavė tą kaip jis sakė telefoną.

- Tai tipo jis reaguoja? O kaip juo naudotis? – vartaliojau jį visaip.

- Šone yra mygtukas, paspausk. – aiškino, padariau, kas paliepta.

- O geras! Įsijungė! – suspigau iš netikėtumo. – Kaip juo naudotis? Tipo Nokia 3310 ne be madoj?