Azalea pov.
- Nedrįsk nueit! – šūkavo mama ir toliau, tad tai tęsėsi. – Mačiau, kaip judu ten nuvažiavot! Ir negalvok, kad viskas ramiai baigsis! – pėdino man iš paskos mama, o aš ėjau laiptų link. Nesiruošiu čia su ja rietis.
- Jėzau, mama. Aš suaugusi. – atsidusau ir pažvelgiau į ją pasisukusi.
- Kol gyveni šituose namuose, turi klausyt manęs! – ji ir vėl rėkia.
Kada ji supras, kad man 18 ir nesu 5 metų vaikas?
- Ar tu juokauji?! Tu į mane beveik dėmesio nekreipi ir manai, kad tavęs klausysiu visada? – prunkštelėjau. - Aš paauglė. Noriu daug dalykų patirt, o ne sėdėt tarp 4 sienų ir viskas apie ką galvot būtų mano liga. Man ir taip pakanka visko.
- Bet gal ne su juo burkuot?!
- Mama, jis mane supranta ir neprikiša, kad aš – ligonė! – išdėsčiau savo svarų teiginį.
- Tu su juo jau permiegojai?! – išpūtusi akis, žiūrėjo į mane ji, o aš nesitikėjau visiškai tokio klausimo.
- Ne! – užrėkiau susiraukusi.
- Pažiūrėsim, kaip į tai tėvas reaguos! – pareiškė, o aš nusisukau ir užbėgau, kuo greičiau, laiptais viršun į savo kambarį.
Man gana... Nenoriu daugiau nieko matyt šiandien. Man jau pakako visko per šias kelias minutes. Bravo mamai, nes ji sugadino tokią tobulą mano ir Niall dieną. Man niekas neuždraus būt su Niall. Aš noriu jo... Jis man – tobulas. Žinau, kad niekad blogo jis man nepadarytų...
~ ~ ~ Kitą dieną ~ ~ ~
Vengiau tėvų sekančią dieną, tad buvau tik savo kambary. Niekur neišėjau, net iki virtuvės. Girdėjau, kaip apačioje jie kalbėjo, bet nekreipiau per daug dėmesio į tai. Mažiausiai noriu juos matyt šiandien. Išgirdau tylų tuksenimą į mano kambario duris.
- Taip? – mano akys nulėkė iki durų ir laukiau, kol jos prasivers. Tikiuos ne mama...
- Aza, atėjau pakalbėt. – pamačiau tarpdury tėtį. Vis geriau.
- Gerai. – atsidusau ir sukryžiavau kojas, sėdėdama ant lovos, o tada išjungiau teliką.
- Man pasakojo viską Lauren. – pradėjo jis, o aš atsidusau, nes spėju mama išpūtė dar didesnį burbulą. – Aš nepykstu, kad tu važiavai motociklu ir, kad bendrauji su Niall. Žinau, kad mano dukra nebendrautų su vaikinu, kuris būtų blogas jai ir panašiai. – šyptelėjo man tėtis, o aš išsišiepiau, nes bent jau jis mane supranta.
- Taip, tėti. – tariau ir apsikabinau jį. – Tu viską supranti teisingai ir taikliai.
- Tik būk atsargi. – perspėjo. – Suprantu, kad tu suaugusi ir visą kitą, bet būk atsargi ir laiminga. Būk su tuo, kas daro tave laiminga, o ne su tuo, ką kiša tau mama ar ką ji sako. Klausyk, savo širdies. – atsitraukėm. – O su Niall aš norėsiu pakalbėt dar.
- Na, jis savotiškas, bet geras man. – menkai šyptelėjau.
- Tu jį supranti? – paklausė.
- Taip. Jis įtikino mane būt savimi ir džiaugtis, o be to padeda pamiršt daktarų nesąmones. – sukikenau.
- Tai šaunu. – šypsojosi tėtis.
Jis atrodė laimingas dėl manęs, o aš laiminga, kad šiuose namuose mane supranta netik Rosie, bet ir tėtis. Galėtų dažniau jis būt namie ir neišvažiuot niekur. Visad su tėčiu sutardavau ir sutariu geriau, negu su mama. Galbūt, todėl, kad mes daugiau laiko praleisdavom kartu visada vaikystėj?
ESTÁS LEYENDO
"Ice, Fire & Desire" (N.H.) LTU BAIGTA
FanficĮsivaizduok šaltį, minusinę temperatūrą, kad net tavo venose esantis kraujas, kvėpavimas ir širdis nustoja funkcionuoti, o kūnas tiesiog sušąla į ledo gabalą. Ar gali įsivaizduoti tai? Turbūt nė vienas nežino, koks jausmas būti užšaldytam po ledu. A...