"Ice, Fire & Desire" (N.H.) LTU BAIGTA

-78-

(Daina padės labiau įsijaust į dalį, tad siūlau pasileist ;) )

Azalea pov.

- Kas buvo? – nepagavęs klausė manęs.

- Aš tik paklausiu... Ar ilgai norėjai nuo manęs slėpt, kad užstatei kažkokiai mergai vaiką? – verkdama kalbėjau, nors stengiausi tas ašaras sulaikyt.

- Ką? Kokį dar vaiką?! – susiraukęs spoksojo į mane per maždaug pusmetrį.

- Tavo, Niall... Kalbėjau su kažkokia boba, ką tik, kuri pasakė, kad tu tėvas ir apie 2 savaites. O aš skubu tau primint, kad mes draugaujam, kaip pora, 3 savaites kažkur, tad tu mane suknistai išdavei... – sušnabždėjau. – O mes tik buvom pradėję draugaut, o svarbiausia, kad aš tavim tikėjau ir pasitikėjau. O dar man kažkas sakė, kad, kai mes pradėjom draugaut, nieko neturėjo lovoj! – surėkiau su pykčiu. - Sėkmės tau gyvenime ir užaugink tą vaiką, o mane pamiršk, nes aš nesitaikstysiu su visu šituo mėšlu! – surėkiau ir mečiau tą telefoną į jį, kurį jis pagavo vos, vos.

Galėjo sudužt tas jo telefonas, kaip dužo mano jausmai prieš porą minučių. Verkdama pasileidau bėgt nuo jo. Mano jausmų jam nebeliko, o jis dar norėjo, kad gyvenčiau kartu su juo... Na, jau neee! Man viso to nereik ir rast jį lovoj, su kokia kale, tikrai nenoriu. Tokie, kaip jis, nesikeičia. Buvau kvaila, kad maniau, jog jis pasikeis dėl manęs, dėl mūsų... Jaučiuosi tokia naivi. Nusišluosčiau ašaras su plaštaka bėgdama, nes sunkiai ir bemačiau, kur čia bėgu. Bėgdama, kuo toliau nuo jo, girdėjau, kaip jis mane kvietė ir jaučiau, kad jis manęs taip lengvai nepaleis, nei dabar, nei kada nors.

Įpuoliau į savo namus, kaip pamišus, kai duris atidarė tėtis. Jis mėgino manęs klaust, kas man nutiko, ar kodėl verkiu, bet aš per savo kūkčiojimą nesugebėjau pratart nė vieno žodžio. Ir visa tai tik per Niall! Nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu aš jo! Užlipau laiptais, kaip niekad greitai, ir įlėkiau į savo kambarį, paskui save uždarydama duris. Man jo nereikia...

- Niall, ką tu čia veiki?! – girdėjau tėčio balsą ir žingsnius, kurie lipo tikrai viršun.

- Aš noriu ją pamatyt! – rėkė blondinas.

- Iš jos veiksmų suprantu, kad ji nenori tavęs matyt dabar. – gynė mane tėtis, bent jis.

- Leiskit man ją suknistai pamatyt! – šūkavo per visą namą Horan, o aš, atsirėmusi nugara į sieną, verkiau.

Verkiau garsiai su daug kūkčiojimų ir oro stygiaus. Man skaudėjo širdį, nors spėju, jis nieko nejaučia, o čia atlėkė tik dėl vaizdelio, kad ale stengiasi dėl manęs. Mane žudė iš vidaus ta mintis, kad jis turėjo kitą, kai sakė, kad mes pamėginsim turėt santykius. Žinoma, pamėginom, bet va Niall nesusilaiko vis tiek visokiom šliundrom, o man tik kniso protą dėl to, kad grįžau su Eden namo ir jis paprašė mano numerio, kai pats tuo tarpu jau buvo ištratinęs kažkokią kalę, kuri net nėščia nuo jo. Mano gyvenimas...

- Jei ji tave įleis, tai įleis, bet jei ne, tuomet kalbėk pro duris. Ji išklausys, ką tu kalbi, arba ne. – girdėjau tėčio balsą, o tada, kaip kažkas nueina, tad turbūt jis, nes gi Niall bus, prilipęs prie mano durų, ir meluos viską, kad tik išsisuktų.

- Aza, prašau, atidaryk duris. – prašė jau, kiek nurimęs, vaikinas, bet aš tikrai neketinau atidaryt šių durų jam. Jis per didelis šiknius tam.

Toliau verkiau nesistengdama verkti tyliau ar, kad jis to negirdėtų. Nebuvo jėgų tam. Norėjau išverkti visą skausmą, kuris susitelkė. Atrodo tik neseniai verkiau iš laimės dėl Niall, o dabar verkiu iš skausmo ir sugniuždymo. Kad ir kaip jis stengtųsi šįkart aš jam neatleisiu, tai yra per daug. Nežadu žemintis dėl kažkokio vaikino ir taikstytis su viskuo, ką jis pridirba.

- Prašau, mažute. – maldavo manęs, bet aš įsitikinus, kad ne šįkart. – Neverk dėl to, nes man tai nepatinka.

- Jo, žinai neturiu, ką veikt, tai verkiu iš laimės, kad įskaudinai. – sušnabždėjau ir tikiuos, kad jis girdėjo mano žodžius, nes su juo kalbėt neturiu ūpo visiškai.

- Leisk paaiškint viską.

- Išeik, Niall. – mano balsas buvo toks silpnas ir drebantis nuo verkimo. – Tiesiog pamiršk mane... – sušnabždėjau prie savo kambario durų.

- Ką? Aš negaliu tavęs pamiršt, nes myliu tave, Aza! – šūkavo.

- Man neberūpi... Išeik, pamiršk ir nebeprisimink manęs daugiau niekada, nes viskas...

- Kas čia darosi? Ką šitas bernas veikia mūsų namuose?! – išgirdau mamos balsą. Situacija tik aštrėja. – Tau gal policiją iškviest?! – rėkė mama.

- Aš išeinu jau! – pareiškė tvirtai Niall. - Tu suknistai gailėsies šito, pamatysi. – pridūrė prie mano durų ir aš supratau, kad tai buvo skirta man.

Gailėsiuos ar ne čia jau ne jo reikalas, nes jis man nebeegzistuoja. Aš tiesiog jį pamiršiu ir nebemylėsiu. Jis man bus dingęs. Girdėjau nueinančius žingsnius žemyn. Galiausiai išgirdau, kaip užsitrenkė lauko durys, tad atsikvėpiau supratusi, kad jo daugiau nebematysiu. Į mano kambario duris pasibeldė, tad, priėjusi prie jų, atidariau jas. Už jų stovėjo mama, kuri atrodė kažkokia keista. O kas jai čia pasidarė?

- Aza, kas čia buvo? – paklausė smalsiai, o man nebuvo noro čia jai viską aiškint ir kalbėt apie jį, kai jis yra visko pabaiga.

- Išsiskyrimas su Niall. – trukteldama pečiais, atsakiau ir nusišluosčiau ašaras ir vėl.

- Aš tau sakiau, kad jis ne pora tau.

- Taip, mama, tu buvai teisi. – nutipenau iki savo lovos ir atsiguliau į ją, o tada apsikamšiau save su antklode, nes man iki šiol buvo šalta ir buvau sukrėsta viskuo.

- Neimk į galvą, jis teisme galės pašokinėt. – bandė guost mane mama. Žinoma, ji laiminga, kad aš nebedraugauju su tuo bad boy Niall, jei gi nerūpi, kad man skauda širdį.

- Noriu tai tik pamiršt. – atsidusau, o viena ašara dar nubėgo mano skruostu.

- Ir pamirši. – tikino mane, priėjusi arčiau mano lovos.

- Prašau, mama, palik mane vieną. – paprašiau ir užmerkiau akis.

- Oh, žinoma. – tarė ji, o tada išgirdau, kaip užsidarė mano kambario durys ir likau čia viena.

Nekenčiu jo visa širdim. Aš jį mylėjau, o jam tik rūpėjo greičiau, kokią kalę išdulkint, kai jis žinojo, jog noriu su juo santykių ir panašių dalykų. Negi man reikėjo pačią pirmą mūsų draugystės dieną praskėst kojas jam ir atsiduot? Aš norėjau tinkamo laiko ir vietos. Norėjau, kad jis įrodytų, jog yra vertas manęs, tad jis man tai įrodė, kai mudu buvom pas jo dėdę. Prižadėjau Niall niekad nepamiršt to vakaro, bet noriu pamiršti, nes jis – kiaulė. Jam net nerūpi, jog dabar aš kenčiu per jį.

O svarbiausia jis bandė nuo manęs tai nuslėpt, tai skaudina. Jis turės vaiką, tad galės su to vaiko motina ir gyvent, sukurt normalią šeimą, bet abejoju ar Niall galėtų turėt šeima, kai jam tik rūpi, ką čia išdulkinus greičiau. Man tik įdomu, kas to vaiko motina? Kodėl, kai paskambino, negalėjo pasakyt kas motina ar bent kokią užuominą duot..? Žinočiau, bent kokią mergą jis čia tratinos, nors koks mano skirtumas dabar? Aš gi su juo išsiskyriau. O Niall dar dramatiškai pasakė, kad gailėsiuosi to. O kas tas to? Nieko rimto tarp mūsų nebuvo, net normalių santykių.

Nenustebčiau, jei po kelių dienų jis jau naują mergą turės ir lakstys su ja visur laukdamas, kada ji jam atsiduos. O jei jis man melavo dėl savo jausmų? Galbūt jis buvo su manim, nes aš jam priminiau jo buvusią merginą, su kuria jis draugavo ir ją mylėjo? Šita mintis vis grįžta...

Grįžau su dalyte ;) Noriu žiauriai padėkot visoms merginoms, kurios paliko man komentarų po praeita dalimi, nes išties įdomu, ką jūs galvojat ir, ką manot apie šią istoriją bei įvykius, kurie čia vyksta ;) Džiugu sužinot ir tai, kad atsirado new skaitytojų, dėl kurių esu happy ^^ Tad didelis dėkui! Numeskit žodelių apie šią dalį taip pat <3