Lower than desire, higher than hell. REDAGUOJAMA

Part 1

Aš stoviu.... Stoviu ant tilto krašto. Pažvelgiu žemyn. Kūną nukrato baimės šiurpulys. Jaučiu visą pasaulį po savimi. Jaučiuosi tokia galinga ir galinti sutraiškyti rankų pirštais tuos švytinčius daugiaaukščius.
Meluoju.
Nieko negaliu. Negaliu nieko pakeisti, negaliu nieko ištaisyti, nes esu tik mikrobinė dulkė šiame pasaulyje, kuri be perstojo plaikstosi į visas puses, papūtus silpniausiam vėjui. Puikiai žinau, kad nieko negaliu, todėl ir stoviu čia. Kodėl taip nusprendžiau? Nes visas mano gyvenimas griūna, kad ir kaip aš besistengiau jį taisyti. Šios gyvenimo šukės napataisomai sutrupėjo į pirmąjį savo pavidalą- žvilgantį smėlį.
Dieve, kodėl tu man nepadedi? Kodėl nepasigaili? Juk matai, kad aš neįveiksiu šių sunkumų... Jaučiu, kaip jie baigia sunaikinti mano sveiką protą ir dorovę sieloje. Turiu nusižudyti, nes bet kurią akimirką manyje gali gimti Liuciferis, o kūnas virs jo namais. Pragaras.
-DABAR TAIP, skaičiuosiu iki trijų ir jeigu nieko neįvyks gero- aš tikrai nušoksiu!- Pasakiau ir pati nepatikėjau. Aš bailė net nusižudyti nesugebu. Tik gėdingai tempiu laiką, vis labiau atkreipdama į save dėmesį. Pažvelgiau į tamsias gimatomas ant riešų.
-Vaikeli, kam tu tai darai?- Sušuko kažkokia moteriškė.
-Atsikniskit! Aš vistiek nušoksiu! Vienas!- Pirmas atodūsis kupinas skausmo.- Du!- Antrą kartą iškvėpiu per burną ir pajuntu sūrias ašaras ant lūpų.-T..!
- Trys.- Iš užnugario pasigirdo netikėtas kažkokio vaikino balsas, pertraukęs mano minčių stautą. Krūptelėjau.
- Ką?- Atsisukau ir sustingau. Pamačiau simpatišką vaikiną. Mintys apie savižudybę ėmė palengva garuoti. Baimę ir pyktį papildė jaudulys. Jis toks... Matytas..?
- Yep... Čia puiki vieta savižudybei ar ne?- Žinojai, kad upėje tavo kūnas ištins ir pamėlynuos? Vaizdas tikrai bus šiurpus...- Jis buvo neįtikėtinai ramus. Vaikinas priėjo prie tilto aptvaro, jį perlipo ir atsisuko į mane.
- Koks skirtumas? Vistiek būsiu mirus.
- Gal ir joks, tiesiog kažkada ir aš elgiausi kaip tu. Tik manęs niekas nestabdė.- Pasijutau nejaukiai. Turbūt atrodžiau tragiškai: veidas patinęs, tušas nubėgęs, suplėšyta klubui skirta suknelė. Nubraukiau surias ir įkaitusias ašaras.
- Jūs gal pablūdot?!- Vėl pradėjo isterikuoti moteris netoliese žegnodamasi.
Miestas nors ir didelis, bet mano laimei žmonių nebuvo apart tos moterytės. Automobiliai lėkė tiltu visu greičiu, o vairuotojai melancholiškai susimąstę skendo savo problemų chaose.
- Ekit Velniop pagaliau!- Suirzęs pratrūko vaikinas.
- Kas su tuo jaunimu negerai? Pasaulis visai proto netenka...- Taip beburbėdama ji atsitraukė. Dar teko girdėti, kaip ji su kažkuo ėmė kalbėtis.
- Tada kaip tu...? Kodėl...?
- Kodėl aš gyvas?- Nusijuokė ir viena ranka pasikasė pakaušį.- Dievas saugo idijotus.
- Idijotas...- Irzliai sumurmėjau.
- Liam.- Pataisė.- Pamąstyk. Galbūt dar ne viskas taip blogai?- Tylėjau.- Vistiek tu nenušoksi, kad ir kaip to norėtum.- Ironiškai nusivaipė, nesulaukęs iš manęs jokio atsakymo.
- Nušoksiu!- Įniršau. Suspaudžiau rankose turėklą lyg tai padėtų man atsipalaiduoti ir stačia galva kristi vandenin. Žvarbus rugpjūčio mėnesio vėjas suplaikstė mano plaukus, tokiu būdu lyg duodamas antausį.
Kodėl aš toks skuduras?!
- Kantriai laukiu, panele.- Pašaipą lydėjo vangi šypsena.-Aš laukiu.- Priminė, jog jis dar šalia.
Spoksojau į vaikiną lyg ateivė.
- Tu teisus, aš nenušoksiu...- Skaudžiai sušnibždėjau ir iškvėpiau drėgną miesto orą.- Tu mane nustumsi.- Pasijaučiau įkvėpta entuziazmo, radusi gana gerą išeitį.
- Nes tu silpnavalė.- Rėžė tiesą.
- Taip. Padaryk tai! Nustumk mane.- Griežtai kalbėjau.
- Gerai.- Niobodžiai gūžtelėjo pečiais ir perlypęs per aptvarą ant šaligatvio atsistojo už manęs.
Akies kampučiu pamačiau, kaip jis pasiraitojo rankoves. Kūną persmelkė silpnumas. Kojos ėmė beprotiškai kratytis. Tik nežinia- iš baimės ar nuovargio.
- Pasiruošus?- Sušnibždėjo man prie ausies. Jo šiltas kvėpavimas ir svaiginantis kavos aromatas privertė mane stipriai užsimerkti. Sielvartas varstė krūtinėje ir taip gyvenimo išvargintą širdį.
Staiga mano basa koja slystėjo nuo tilto krašto. Burną paliko klyksmas. Krentu. Mano leisgyvis kūnas pakibo ore. Pajutau skausmą pakaušyje. Kelias akimirkas laukiau, kada mano kūnas atsidurs šaltame vandenyje. Pabodo laukti. Pėdas visdar kuteno vėjas. Kiek prasimerkiau. Pamačiusi, jog po kojomisbeprotiškas aukštis pasidarė bloga. Liam už pažastų pervilko per aptvarą į saugią pusę. Kelias akimirkas sėdėjau ant šalto grindinio vaikino glėbyje.
- Aš...aš skuduras...- Drebančiu balsu suvapėjau. Burna išsausėjus. Visà kūną gelia šimtai tūkstančių adatų.
- Be jokių abejonių. O dabar eime šitą skudurą skalbt, kad dingtų tos juodos dėmės.- Atsistojęs nusivalė savo marškinius nuo nematomų dulkių.
- O jei jos neišsiplaus?- Beviltiškai klūpėjau, nuleidusi galvą. Plaukai lyg užuolaidos slėpė mano nuverktą veidą.
- Tuomet jas iškirpsime...- Atkišo savąją ranką, norėdamas padėti man atsistoti.