Lower than desire, higher than hell. REDAGUOJAMA

Part 46

Liko vos trys dienos iki kelionės. Pirmos akimirkos pasirodė tobulos. Tiesiog strykčiojau iš džiaugsmo. Bet ilgainiui visa tai išblėso. Mane vėl pritrėškė žiauri realybė prie grublėtos žemės. Sunku sau meluoti, kad kelionės metu neprisileisiu Deniso nė per žingsnį, nes pabodo badyti ir taip suniokotą Carly nugarą peiliu.
Ši diena niekuo nesiskiria. Vėlus vakaras, aš lengvu žingsniu ėjau ten, kur vedė pasąmonė. Pajutusi, jog jau įsijungę gatvės žibintai mane akina, pakėliau žvilgsnį, o priešais susiformavo tas pats tiltas, apie kurį ką tik galvojau. Ši vieta man tokia artima. Lyg antri namai.
- Nu ką... Mes ir vėl susitikom.- Mintis pertraukė pažįstamas balsas. Akimirką pagalvojau, kad einu iš proto.
Apsisukau aplnk savo ašį ir prisimerkiau, lyg būčiau neblaivi keleivė, ieškanti taksi automobilio. Už kelių metrų juodas siluetas atbulas laikosi už tilto turėklų, o pats žvelgia į tolį, kur teka velniai žino kokia upė. Tyliai prislinkusi siluetui iš nugaros uždėjau vėsius delnus ant tvirtai spaudžiančių turėklą rankų.
- Liam, nedaryk antros klaidos.- Sušnibždėjau palinkusi prie vaikino ausies. Mum į veidus papūtė lengvas ir gaivus nakties vėjas.
- O kodėl ne?- Net nekrūptelėjo, štai kokio girtumo lygis buvo pasiektas. Vargu ar jis suvokė, jog tai daro realybėje.
- Nes niekas nepasikeis. Tu viską sujauksi, tą akimirką atrodys, jog sukėliai chaosą, bet po kelių valandų viskas pasibaigs. Visi viską užmirš.
- Nekenčiu šito miesto...- Vaikinas iš nevilties nuleido galvą žemiau pečių.
- Pažįstami žodžiai ar ne?- Liūdnai nusijuokiau ir apglėbiau vaikino liemenį, vis dar besiruošiantį šokti, mus skyrė gana storas turėklas.- Ką tu man po šių žodžių tada sakei..?
- 'Einam pas mane. Tu susitvarkysi, sušilsi. Patikėk, blogiau jau nebus, jeigu čia atėjai.'- Vos girdimai suvebleno. Matyt, nemažai išgėręs. Bet visgi pamena. Išties nustebino.
- Taip. O esminiai žodžiai: 'Blogiau nebus, jeigu čia atėjai.'- Sušnibždėjusi bei pasistiebusi pabučiavau Liam į skruostą ir už jo liemens trūktelėjau į save. Šis nesipriešindamas nuslydo per turėklą užpakaliu ir nudribo ant šaligatvio, po mano kojom. Toks leisgyvis lyg po lietaus saulėje kepantis sliekas.
- Ouch...- Suburbėjo ir liko gulėti.
- Eime.- Nusijuokiau ir su begaliniu atodūsiu atsipalaidavau. Kojos po staigaus streso pasišalinimo ėmė virpėti.
- Pas tave?- Neblaivios akys kiek nušvito, lyg lempa tunelio gale.
- Daugiau nėra kur.- Šyptelējau.- Stokis.- Persimečiau kairią vaikino ranką ir sunkiai susvirduliavusi kažkaip atsitiesiau.
Vaikinas siaubingai svyravo. Stebiuosi, kad pajėgė tvirtai laikytis už atramos. Visą kelią aš tikrai nebūčiau pajėgusi nueiti pėsčiomis, todėl pasigavau taksi ir per dešimt minučių mes nukakom iki buto.
- Kas čia per griūvėsiai?- Vos apvertė liežuvį.
- Tiesa... Tu dar čia nebuvai.- Mįslingai šyptelėjau.
Vos patekom į butą aš paleidau Liam, o šis akimirksniu keturiom suklupo ant grindų.
- O neeee!- Sudejavau.- Šliaužk į tualetą!
Po kelių minučių padigirdo gargaliavimas iš vonios kambario.
- Dieve... už ką man visa tai..?- Protarpiais dejavo Liam.
- Juk tau labai reikėjo prisilakt iki žemės graibymo...- Murmėdama atnešiau stiklinę vandens ir rankšluostį.
- Kaip..? Kaip tu ten at...atsidūrei?- Užsigėręs vandeniu kiek atsigavo, tačiau žvilgsnis išliko apsiblausęs lyg jo galvą būtų buvę gerokai trinktelėjęs bokso maišas.
- Nežinau. Net nepajutau, kaip ten nuėjau.
- Dievas saugo idijotus...- Vangiai nusijuokė ir vėl palinko ties klozetu. Nors Liam skrandis jau ištuštėjo, jis vis dar žiaukčiojo.
- Tiesa.
- Jaučiuosi lyg medūza...- Sumurmėjo pagaliau atsiplėšęs nuo dangčio, o aš sukrizenau.- Plaukiu pasroviui... Galva tuščia, minčių nėra, pasąmonė kupina automatizmo. Neturiu gyvenimo prasmės...
- Tu per daug išgėręs... Eik miegoti.
- Nestab-pbdyk manęęs! Tik girl-lrtass galiu kalbėt, tai kas ant dūšios guli...
- Kurgi ne.- Pavargusi atsidusau ir vėl persimetusi vaikino sunkią ranką, pakėliau leisgyvį kūną nuo plytelių. Vos pasiekėm miegamąjį šis dribo veidu į patalus.
- Aš myliu tave...- Vos girdimai sumurmėjo pakėlęs galvą nuo pagalvės ir apsivertęs ant nugaros.
Tuometu aš visu pajėgumu stengiausi numauti vaikino sportbačius. Vos tai padariusi atsikvėpiau ir ėmiausi suplėšytų džinsų.
- Ohh...Tavo rankos žino mano jautrias vietas...- Nusijuokė ir sunkiai kilstelėjo galvą, kad pamatytų mane, vargstancią ties diržo sagtimi.
- Net nesvajok.- Suburbėjau ir grubiai nuvilkau džinsus.
- Oska-a-aras gaid-dys..!- Neaškiai pradėjo sakinį, bet nusižiovavęs smigo.
- Oskaras?- Supurčiau sunkų kūną, bet tai buvo beviltiška.
<...>
Pravėriau akis, o priešais Liam paskendęs mano garbanose miega, įsikniaubęs į krūtinę. Patalpoje merdi drėgmė. Apžvelgiau kambarį. Visą naktį pramiegojom su atviru langu, o dabar liūtis. Nieko stebėtino.
Akimirką pasigirdo neaiškus Liam murmesys per miegą. Nejučia šyptelėjau ir švelniai suleidau rankos pirštus į vaikino paukščių lizdą ant galvos. Šis pasimuistė ir ranka dar stipriau apglėbė mano juosmenį bei kitos dešiniu delnu suspaudė krūtinę.
- Wow... Liam.- Nusijuokiau.- Neįsijausk.
- Labas rytas...- Patenkintas užmerktomis akimis nusišypsojo, bet rankos neatitraukė. Mąstydama, ko noriu gyvenime ir koks mano tikslas, ėmiau masažuoti Liam smegeninę pirštų pagalvėlėmis.
- Pala, ką..?- Staiga atsimerkė vaikinas, mane kiek išgasdinęs, ir atsitraukęs nužvelgė aplinką, o tuomet sugrąžino žvilgsnį į gulinčią mane. Jo veidą perkreipė skausmas galvoje.- Ką aš čia vekiu..?- Mieguistai pasikasė pakaušį.- Uhh.... Kiek aš išgėriau..?
- Tu nieko neprisimeni..?- Kiek sutrikusi atsisėdau pataluose ir toliau stebėjau klūpančio ant lovos vaikino reakciją.
- Ne... O ką aš...? Kaip aš..?- Trynė kaktą, suraukęs vešlius antakius.
- Tu pats pas mane atvažiavai...- Nesakiau tiesos. Geriau tegul nepamena savo nesąmonių, o tai ne duok Dieve vėl pakartos.- Bet tu buvai toks girtas, kad ant kojų pastovėt negalėjai.
- Šūdas...- Uždengė veidą delnais.- Kaip skauda...
- Tuoj atnešiu nuskausminamus. Atsigulk.- Basomis nupėdinau į virtuvę ir parnešiau vaistus bei siklinę vandens.- Štai.
Jaučiau gana laiminga, kad po paskutinio konflikto, vėl bendraujam lyg nieko nebuvo. Nemėgstu aiškintis jausmų.
- Ar aš ką nors vakar sakiau..?- Nejaukiai šyptelėjo ir akimirksniu išmaukė vandenį.
- Tu daug ką vakar kalbėjai... Ką konkrečiai nori prisiminti?
- Aš pasakojau...?- Jo akyse mirguliavo atsakymas, bet aš negalėjau jo perskaityti.- Apie žaizdas?
- Ne...- Pajutau kažką negero. - Tu norėjai kažką apie Oskara sakyti, bet nulūžai.
- Ai...- Bandė prisiminti patrynęs akių vokus.- Oskaras gaidys... Vienu žodžiu, aš dėl jo prisilakiau.
- O... Aišku.- Apčiuopiau žiedą ant savo bevardžio piršto.
- Kodėl dar vis jį nešioji?- Pastebėjęs mano įsmeigtą žvilgsnį.
- Nežinau...O kas apie žaizdas?- Pakeičiau temą. Kaip aš jam galiu atsakyti į klausimą, jei pati nežinau atsakymo?
- Ai...- Nejaukiai nusijuokė.- Galima sakyt, buvau atsidūręs nevietoj ir nelaiku...
- Pfff... Nenori, tai ir nesakyk. Kas aš tau...- Pradėjau ironizuoti ir pažvelgiau į laikrodį.- Po velnių! Aš pavėluosiu!- Puoliau blaškytis po butą.
- Kur?- Sunkiai atsikėlęs pradėjo sekioti iš paskos lyg penkiametis vaikas.-Tik nerėk...
- Į darbą.- Moviausi kelnes ir tuo pačiu valiau dantis.
- Ar aš tau...?- Vaikino pretenzijas pertraukė skambitis į duris.
- Atidaryk, aš einu marškinių...
Po kelių minučių bute tvyravo tokia įtampa, kad jokiam priešui to nepalinkėčiau. Svetainėje priešais Liam stovejo Denisas ir spaudė kumščius, kad tik nulaikytų spontaniškus judesius, o aš stengiausi visko nesureikšminti ir rengiausi juodus marškinius.
- Kas tas?- Nenuleisdamas akių kreipėsi Denisas į mane.
- Susipažink, čia Liam. Liam- čia Denis.
- Tu tikra, kad tavo Denis adekvatus?- Nejaukiai atsitraukė atatūpstas. Visas skausmas ir girtumas išgaravo. Denisas atrodo kur kas tvirtesnis, palyginus su Liam, bet šis turi pranašumą ūgyje- yra visa galva aukštesnis.
- Gal baigsit pūstis vienas prieš kitą?- Pašaipiai nusijuokiau ir susimečiau svarbiausius daiktus į kuprinę.
Staiga iš mano kišenės kažkas iškrito. Vaikinų demesys nenukrypo, o aš pakėlusi metalinį daikčiuką liūdnai šyptelėjau. Ta kulka išvarys mane iš proto...
- A-a-a... Chlo? Ar tu tikra, kad tavo augintinis neserga pasiutlige?- Vos atsigręžiau, prieš mano akis Denisas už sprando laikė Liam kik jį palenkęs žemėn ir akylai stebėjo perpildas baimės akis.
- Denisai.- Griežtai sudraudžiau lyg nevaldomą vaiką.- Eik į mašiną, aš tuoj būsiu.
Vaikinas nieko netaręs linktelėjo ir pasišalino.
- Dabar taip, Liam. Štai raktas nuo buto. Kai susiruoši ir išeisi, užrakink bei padėk raktą po kilimėliu, gerai?
- Mhm...- Suniurzgėjo.
- Kas dabar negerai?- Atsidusau.
- Kas jis?
- Tau būtina žinoti?- Tikrai nežinojau, kaip pavadinti Denisą. Jis man nei vaikinas, nei draugas.- Bendradarbis, bosas... Nežinau.
- Tu su juo dulkinies?- Įsistebeilijo į mano piktas akis.
- Jeigu ir taip, tai nieko nekeičia.
- Hm... Taip, nekeičia. Kaip buvau- taip ir likau tau niekas.- Nusijuokė ir pasuko į tualetą.
Žinau, kad visa tai jį įskaudino, bet gal jau laikas susitaikyti su tuo, kad mes negalėsime būti pora.
- Jau pamiršai, kaip vos susipažinus mane atstūmei, nes, matai, esi ,,mergišius"?