Lower than desire, higher than hell. REDAGUOJAMA

Part 31

Diena po dienos ir štai pralėkė liepos mėnuo. Negalvojau, kad taip greitai ištirps laikas. Veiklos niekad netrūksta: darbas, namai, draugai... Naujoje aplinkoje, pas Liam, jau pripratau jaustis atsipalaidavusi.
Pasidaviau pagundai, gyventi su juo.
Taip, aš pripažįstu, kad esu silpnavalė.
Ir taip, nesilaikau savo principų. Apskritai nusprendžiau nebeturėt principų, nes tai primityvaus mąstymo požymis.
Nežinau kuo visa tai pasibaigs. Nesileidžiu Liam kontroliuojama ar persekiojama, vis stengiuosi subtiliai priminti, jog mes nepriklausomi vienas nuo kito ir neapsiribojam rimtais santykiais.
Nežinau kaip Liam jaučiasi dėl to, nes dar prieš mano persikėlimą prisipažino, jog kažką man jaučia ypatingo. Aišku, jis nepaaiškino ar tai labiau simpatija, ar meilė, o gal tiesiog troškimas, bet vistiek, jis man kažką jaučia, o aš su juo tik dėl patogumo. Ne, aš tikrai nekalbu apie pinigus ir patį gana prabangų butą dvyliktame aukšte, o apie laisvalaikį kartu. Jaučiuosi kalta, nes išnaudoju jo jausmus savo pasitenkinimui.
Bet yra ir gerų dalykų. Turiu stabilų darbą. Tiesa Liam mane vis bando paveikti, kad mesčiau iliuzija tapti teisybės saugotoja.
Po trijų išeiginių, vėl sugrįšiu į gana sunkią rūtiną, nepaisydama Liam vaikiškų priekaištų. Dabar drybsau toje žavioje svetainėje, kur maždaug prieš du mėnesius buvo išdaužtas balkonas ir pasmeigtas kirviu televizorius. Viskas atnaujinta, nereali tvarka, bet prisiminimai vistiek daro savo.
- Taip ir drybsosi ant fotelio visą dieną?- Mieguistai, bet su miela šypsena ir karštu puodeliu kavos prabilo iš virtuvės Liam.
- Nežinau... Noriu pabūti namie.- Atsidususi pagriebiau pultelį ir įjungiau
televizorių.
- Tinginė.- Dūsliu balsu nusijuokė ir priėjęs delnu suvėlė mano garbanotus plaukus bei prisėdo šalia.
- Eiii...
- Einam gal į miestą?
- Ir ką ten?- Nerūpestingai stebėjau besikeičiančius spalvotus paveikslėlius ekrane.- Niaukiasi...
- Pasivaikščiosim kokiam parke?- Permetė savo kairią ranką man per pečius ir palinko link ausies, maloniai ją prikąsdamas.
- Ir kaip tai vadinsis?- Prunkštelėjau vis dar ignoruodama Liam viliojimus.
- Kaip nori, taip ir vadink.
- Pasimatymas?
- Nu tarkim...- Atsisukau į vaikiną ir pažvelgusi į skaisčiai žalias akis nusijuokiau.- Kas?- Suirzo ir atitraukė ranką, o aš vis dar juokiausi, tik jau prisidengusi veidą pagalve.- Dieve, kodėl tu taip priešinies santykiams? Ar tau patinka dulkintis su kuo papuola?- Supyko.
-Tu puikiai žinai, dėl ko, o apie seksa kalbant, aš ne kekšė, todėl užsikišk. Nenoriu pyktis.- Kaip bebūtų keista, nesijaučiau įžeista, todėl kalbėjau su vangia šypsena veide.
- Tu rimtai?- Irzliai dėbtelėjo.
- Čia tu gal rimtai? Tu ką tik įsižeidei dėl to, kad aš juokiausi nuo tavo pasiūlymo, bet nieko neištariau. Tau to pakako prisigalvoti visokių nesąmonių ir mane įžeisti, dėl nieko.- Stebėjau vaikiną dabar jau prisispaudusį prie sofos krašto ir stebintį savo irzliai judinamus pirštų galiukus.
- Atsiprašau...- Vos girdimai sušnibždėjo.- Aš tiesiog... Tiesiog noriu, kad būtum mano mergina. Jau kaip mėnesį to geidžiu, bet tu neduoti man jokio atsakymo.
- Vat tu man pasakyk, kas pasakeis, jei aš dabar sutiksiu būti tavo mergina? Mes ir taip gyvenam lyg turėdami santykius. Pasidalinim namų ruošos darbas, tu gamini pietus, aš- vakarienę, reguliarus seksas, einam paeiliui į parduotuvę... tik miegam atskirose lovose.
- Aš jausiuos laimingesnis.- Nusišypsojo.
- Tebunie...- Atsidususi atsistojau ir pasukau link savo kambario.
Taip, mes iki šiol miegam atskiruose kambariuose ir man tai patiko, bet dabar viskas keisis. Tik atrodo, kad santykiai tai tik statusas facebook'o profilyje. Deja, apart realių pareigų rutinoje atsiranda moralės ir ištikimybės taisyklės, kurios mane labiausiai erzina. Turbūt taip yra, nes po santykiu su Oskaru patyriau absoliučią priklausomybę nuo vyro, todėl vengiu bet kokių įsipareigojimų. Kolkas jokio kito paaiškinimo negaliu rasti.
- Kur eini?- Pasimetė, nesuprandamas mano atsakymo.
- Rengtis, juk aš neminėjau, jog atsisakau tavo pasiūlymo.- Prie durų sustojau ir per petį atsisukusi šyptelėjau.
Gal ir neblogai, pagaliau žengti tą laiptelį. Mes juk ir taip ilgai kartu gyvename. Galbūt aš tik dramatizuoju ir niekas nepasikeis? Galbūt Liam visiškai nusiramins ir kaip tik nekontroliuos manęs? Aišku, su Denisu bus reikalų. Jis taip aršiai mane vysto formalioje aplinkoje, jog jaučiu, kad greitai nepaisysiu jo ryšio su Carly ir atsiduosiu jam nuovados tualete. Ne kartą teko pabusti naktį iš erotinių sapnų, kaip vyrukas mane dulkina savo kabinete ant stalo ir panašiai. Jaučiu, kaip sunkiai atsispiriu jo flirtui ir kiek daug apie tai galvoju, kad greičiausia tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl vengiau rimtų santykių su Liam. Tiesiog nenoriu, kad po to mane išvadintų kekše už tai, jog po viso mėnesio Deniso nuolatinių vilionių jam atsidaviau. Apskritai stebiuosi savo ištverme.
Kas liečia tą žavų banditą, jis po to karto, kai paspruko, taip ir nesirodė. Matyt, jau kitą įsimylėjo. Aš nepavydžiu ir netgi nesiilgiu jo. Pasirodo net pajėgiau jį užmiršti.  Ir be jo man pakanka gerbėjų.
<...>
Po pusės valandos nuvykom į, velniai žino, kokio pavadinimo parką. Diena lietinga, todėl visai smagu ieškoti pastogės vos prasideda liūtis.
- Dieve, kodėl mes suknistai nepaėmėm skėčio?- Suirzo Liam vos mudu radom kažkokią kavinukę, kur galėjom pasislėpti.
- Eik tu... Juk tame ir smagumas.- Pakštelėjau vaikinui į skruostą ir nusitempiau jį prie kasos. Ar jis paraudo?
- Kažką nori užsisakyti?- Apglėbė mane per pečius ir pabučiavo į kaktą.
- Taip, kavos ir tą rožinį keksiuką.- Nurodžiau pirštu į savitarnos vitriną.- Gali užsakyti? Aš nueisiu į tualetą.
- Aišku.
Buvo keista... Prancūzų vadinamas ,,Angelo bučinys''. Pasijaučiau tokia saugi ir reikalinga, kad net susigraudinau. Palikusi raudoną švarkelį ir rankinuką prie stalelio pasukau į tualetą. Įėjusi pamačiau, jog visos kabinos užimtos, todėl atsistojusi priešais veidrodį laukiau. Pasitaisiau suknelę bei trumpam nusiaviau aukštakulnius. Žiauru, ko tik nedaro merginos, kad sužavėtų vaikiną. Kam man to šūdo reikia?
Netikėtai atsirakino vienos durys, o vos jos plačiai prasivėrė, per veidrodžio atspindį pamačiau juodą siluetą sėdintį ant klozeto. Jo rankoje pistoletas su specialiu duslintuvu, kurio vamzdis nuleistas į žemę.
- Fuck.- Nusikeikiau pašnibždom apstulbusi.
Siluetas atkišo į mane laisvąją ranką ir pirštu nurodė, kad įeičiau ir užrakinčiau kabiną iš vidaus. Lėtai priėjusi įžvelgiau tas žydras raineles, su tamsiai žalsvu apvadu ir kiek laisviau iškvėpusi padariau, kaip nurodė vaikinas. Jo žvilgsnis kalbėjo daugiau nei jis pats galėjo pasakyti, deja, dar neišmokau jo perskaityti.
Penkias minutes stovėjau prisispaudusi prie durų su įremtu į krūtinę ginklu, kol galiausiai pasišalino kabinose buvę žmonės ir mes likom visiškai vieni.
- Ką tu čia išdarinėji?- Pasipiktinusi suėmiau pistoletą už vamzdžio ir nusukau jį į šoną, o kita ranka prirėmiau atsipalaidavusį vaikino dešinį petį.
- Jis užtaisytas.- Įspėjo.- Visai baimės jausmą praradai?- Kiek prisimerkė išraiškingos akys, nes vaikinas šyptelėjo.
- Nelabai jį kada turėjau.- Atkirtau pasilenkusi ir įrėmusi ryžtingą žvilgsnį į jo skandinančias akis.- Ir nusiimk tą prakeiktą kaukę.- Pasipiktinusi nuplėšiau medžegą, dengusią vaikino veidą.- Kas buvo?- Staiga sutrikau virpančiu balsu. Švelniai perbraukiau pirštais jo dešinį skruostą suvarstytą chirurginiais siūlais. Daugmaž savaitės laikotarpio krešulys.
- Ne tavo reikalas.- Staigiai atsistojęs nuo klozeto, patraukė mano delną, pastūmėjo į šoną ir ištrūko iš ankštos patalpėlės. Sustojo priešais veidrodį, įsikišo ginklą į užantyje esantį įvalkalą ir atsirėmė kumščiais į kriauklę.
Lėtai išslinkau iš tualeto nišos ir priėjusi vaikinui už nugaros, apglėbiau jį per liemenį. Mėlynakis pažvelgė į mane per atspindį ir lėtai atsisuko.
- Ieškojau tavęs, bet tu dingai. Ten kur anksčiau rasdavau, tavęs nebebuvo.- Jis kalbėjo kiek irzliai.- Tu neįsivaizduoji kaip pasiilgau per tą prakeiktą mėnesį...- Vaikinas viena ranka grubiai suėmė mano smakrą ir taip įsisiurbė į lūpas, lyg norėdamas išsiurbti visą gyvastį.
- Aš galvojau, kad dingai suvisam.- Atsitraukusi dėl deguonės trūkumo giliai įkvepiau, vis dar žvelgdama pasimetusiomis akimis.
-Manęs taip paprastai neatsikratysi.- Pašaipiai nusijuokė ir kilstelėjęs už šlaunų ant savo liemens pasodino mane ant kriauklės krašto.
Vaikinas pradėjo švelniai bučiuoti kaklą, smakrą, lūpas ir tymptelėjęs marškinėlių kraštus atidengė pečius. Aš rankomis nuslinkau iki jo nugarinės juosmens dalies ir atsargiai suėmusi ginklą įvalkale staigiai jį ištraukiau. Grubiai stumtelėjusi vaikiną atgal nutaikiau jam į kaktą.
- Wow...- Kiek nustebęs nusijuokė, dirbtinai iškėlė rankas, o aš vėl basomis kojomis paliečiau grindis.
- Ką čia po velnių išdarinėji?- Piktai paklausiau.
- Oho kaip mes pasikeitėm... Tapai tikra avantiūriste - kaip aš.- Pašaipiai šypsojo.
Dieve, kodėl jis toks savim pasitikintis. Garbės žodis, jo akių žvilgsnis, bet kokį ginklą mano delne verčia patraukti į šalį.
- Apsiramink. Manai, viskas labai paprasta? Aš visai neseniai sutvarkiau santykius su vaikinu, nes maniau, kad negrįši, o dabar tu vėl viską suvėlei.
- Uhh... nuleisk pagaliau ta ginklą, juk puikiai žinai, kad nešausi į mane.- Pavartė akis ir atsainiai trinktelėjęs dešinia ranka per mano suspaustas plaštakas tikėjosi nukreipt pistoletą į šal. Mano rankos buvo nustumtos nuo norimos tranektorijos ir pasigirdo šūvis. Be reikalo laikiau pirštą ant gaiduko. Kulka ganėtinai tyliai pasiekė tualeto grindis ir suskaldė didelę juodą plytelę.
Tyla. Stovime abudu sustingę ir klausomės ar kas nors neišgirdo. Prabėgus keliom minutėm jis vėl prabilo:
- O ko tu tikėjaisi? - Tyliai ir rimtai pasakojo emocionaliai mosuodamas tatuiruotomis rankomis.- Aš čia slėpiuosi ir absoliučiai nieko neturiu. Užsidirbu tiesiog vogdamas iš užsižioplinusių praeivių. Nesvarbu, kad gyvenu su pasibaigusio galiojimo dokumentais, bet aš dabar visais būdais ieškom kaip grįžti į gimtinę.Esu davęs priesaiką nuo vaikystės būt vagim ir tą naštą nešiosiu iki grabo, kur begyvenčiau. Tu bent žinai, kas yra Profesionalus Vagis? Todėl nebandyk net galvoti, jog turiu laiko krušti kitas kekšes, kad ir kiek pasakų girdėjai apie kitus nevykusius, prasigėrusius banditus. Apskritai, šiam gyvenime nesiruošiau turėt santykių, nes žinau, kad suknistai iš to nieko gero nesigaus. Bet tu mane kažkuo ižkabinai, todėl džiaukis, kad bent aplankau tave.- Jo išsiplėtusiuose vyzdžiuose žybčiojo pykčio žiežirbos.
- Aš dar tau turiu būt dėkinga?- Suirzau.- Man nereikia, velniai žino kokių, santykių...- Sušnibždėjau, priėjusi prie mėlynakio bei iškėlusi gana aukštai rankas, kad pasiekčiau vaikino veidą, suspaudžiau delnais jo skruostus, o pažeistąją pusę paglosčiau nykščiu. Vaikino mina sako, jog jis kažką labai giliai svarsto, paskendęs mintyse, ir po mano prisilietimo nuleido akis.
- Žinau, bet aš neturiu iš ko rinktis, o tu gali. Todėl klausiu... Bėgsim kartu ar tu lieki?
- Ne-ne-žinau...- Užsikirtusi sušnibždėjau.
Iš pradžių vaikinas dingsta mėnesiui, o kai grįžta tada viską forsuoja. Man viskas vyksta per greitai.
- Pagalvok iki kito karto.- Jis atitraukė mano rankas nuo savojo veido ir paėmęs nuo kriauklės ginklą grįžo prie tualeto kabinos.
- Iki kada tas ,,kitas kartas"?
- Greitai.
Vėl pavirtęs šešėlio draugu vaikinas pravėrė jau išlaužtą langą virš tualeto ir išsiropštė lyg driežas. Stovėjau lyg įbesta prieš veidrodį. Nužvelgiau savo virpantį kūną ir atsidusau. Pusvalandis pralėkė lyg akimirka, o tiek daug įvyko. Nuskalavau veidą vėsia vandens srove ir vangiai grįžau į kavinę.
Liam taip pat nesėdėjo atsipalaidavęs. Na, nebūtų jis, jeigu dabar neflirtuotų su padavėja. Nekreipdama dėmesio į pasimetusį vaikiną, besistengiantį surežisuoti situaciją, jog aptarinėja duotą sąskaitą, apėjau kelias kėdes ir atsisėdau prie stalelio, su dviem puodeliais kavos bei pyragaičiu.
- Tai vat... Man gražos nedavėt.- Žvilgčiodamas akies krašteliu kalbėjo Liam netoliese.
- Tu juk man arbatpinigius palikai. Pats sakei, kad už gražią...- Sklido nuo kasos pusės sutrikęs merginos balsas.
- Ahm...-Atsikosėjo vaikinas, pertraukdamas padavėją ir apsimetęs, kad netyčiomis pastebėjo mane. Priėjo bei atsisėdo priešais.- Ilgai buvai užrukusi.
- Galėjai nesivarginti, taip kruopščiai vaidindamas. Juk ir taip aišku, kad koketavai.- Maišydama šaukšteliu garuojantį gėrimą kiek liūdnai šyptelėjau.
- O ką tu taip ilgai veikei tualete?- Įtariai pažvelgė nukreipdamas temą.
- Buvau sutikusi draugę iš senų laikų.- žvilgsniu nužiūrėjau Liam patikusią padavėją.-Kuo ji vardu?
- Ką?
- Kuo vardu tavo būsima sekso auka?- Prunkštelėjau ir irzliai šyptelėjau, grąžinusi žvilgsnį.
- Nesupratau?
- Aš jau tikėjausi, kad išmokai meluoti.
- Koks skirtumas.- Nervingai perbraukė pirštais užkritusias plaukų sruogas.- Hm... Kaip pyragaitis?
- Tu rimtai?- Nusijuokiau piktai padėjusi šaukštelį ant stalviršio.- Pyragaitis? Žinai ką... paragauk ir sužinosi, o aš jau eisiu.- Čiupusi švarką bei rankinuką pradėjau stotis.
- Ką aš dabar ne taip pasakiau?
- Nieko, tiesiog šioj situacijoj mes nebeturim apie ką kalbėti.
- Aš tikrai pasikeičiau...- Atsistojęs ir sučiupęs mane už alkūnės atsiduso.
- Pasakei ir pats nepatikėjai.
- Patikėjau, tik tu negali to padaryti. Juk santykių pagrindas yra pasitikėjimas...
- O yra motyvas tavim tikėti?- Pašaipiai nužvelgiau vaikiną. Jis tylėjo.- Taip ir galvojau. Atrodai apgailėtinai.
Grubiai atitraukusi savo ranką pasukau link parko išėjimo. Nieko negalvoju. Tiesiog reikia imtis kažką keisti.