Lower than desire, higher than hell. REDAGUOJAMA

Part 19

- Sveika, kaip sekėsi treniruotėje?- Pasitiko mane Carly koridoriuje.
- Am... lyg ir neblogai. Ilgokai nesitreniravau, tai buvo gana sunku.- Lyg transo būsenoje būdama išsidrėbiau virtuvėje ant taburetės.
- Aiškutis, kas tau ant kaklo?
- Kas man ant kaklo?- Sutrikau ir pažvelgiau į telefone matomą atspindį. Nedidelis beveik horizontalus įbrėžimas, o aplinkui bepradedanti formuotis melynė.
- Ar jau suki romaną su kokiu nors gražuoliu?- Šmaikščiai nusijuokė ir prisėdo priešais mane.
- Aa-a ne. Aš bokse netyčia...įsidrėskiau.
- Uuu... kažkas įklimpo į aistros istoriją.
- Ne.- Piktai dėbtelėjau.- Čia po treniruotės.
Ilgai nebendravau su mergina, nes tikrai jaučiausi išsekusi po dienos įvykių.
<...>
Sekančią dieną nusprendžiau nuvažiuot pas Dylaną. Vos už pusvalandžio nuvykau pas vaikiną nė nesivargindama, jog dar gana ankstyvas rytas.
- Labas rytas, kukuli. Kaip miegojai?- Šyptelėjau užtraiškanojusias akis pasitrynusiam vaikinui.
- Tu timtai to klausi? Manai, aš miegojau? Kur tu suknistai buvai?!- Įniršo.- Jau galvojau, kad Liam tave nudėjo ir užkasė.
- Juk aš čia ir man viskas gerai.- Grubokai stumtelėjusi vaikiną koridoriuje petim praėjau į svetainę.- Liam nusivežė pas save, susipešėm su Oskaru, o tada nusprendžiau įsikurti pas draugę.
- Oh wow... nemažai įvykių. Ko nieko nepasakojai?
- Dabar pasakoju.
- Pas kokią... draugę?- Kiek nejaukiai pasikasė sprandą lyg pavydėdamas.- Iš kur?
- Na susipažinau prekybos centre prieš kelias dienas. Kas negerai?
- Viskas.
- Tada aš gal tiesog išeisiu?- Be jokių emocijų pažvelgiau į besišakojantį vaikiną.
- Ne.- Jis priėjo ir nuoširdžiai apkabino, nors veidas bylojo, kad jis visdar pyksta.- Kodėl tu įsikūrei pas kažkokią vos kelias dienas pažįstamą 'draugę'?
- Um... nes daugiau nebeturiu kur gyventi?
- Tu rimtai?- Nusivaipė.
- Na pas tave nėra vietos...
- O tai Liam, kodėl nepriglaudė? Ar jo kekšėms jau vietos nepakanka?- Suirzęs aiškinosi situaciją.
- Aš aišku dėkinga tau, kad tau taip viskas rūpi, bet gal nekalbam ta tema?
- Gerai... aš suprantu.- Atsikvėpė.
- Nesijaudink, daugiau nepatogumų nesukelsiu, tiesiok atėjau ramiai pasikalbėti... kaip anksčiau tai darydavom.- Šyptelėjau. Apkabinau vaikiną ir kelias minutes mėgavausi jo minkštu glėbiu.
Parašiau Liam žinutę, kad užsuksiu pas jį į svečius, tačiau šis nieko netasakė.
<...>
- Labas.- Nejaukiai persibraukė plaukus Liam. Jo žaizda nerangiai užkrešėjusi, o akių vokai kiek patinę. Jis šiąnakt nemiegojo. Turbūt vėl kažką krušo.
- Labas. Nematei mano sms?- Įėjau kiek susigūzusi ir susikišusi rankas į juodą džinsinį švarką.
- Tu man rašei?- Vaikino akyse šmėstelėjo susirūpinimas.- Tavęs visgi niekas nepriėmė?- Žvilgtelėjo susirūpinęs.
- Ne.- Stebėjau, kaip keičiasi vaikino veido išraiškos.- Priėmė.
- Tada gerai...- Lengviau atsikvėpė.- Kas?- Nužingsniavo į virtuvę paklausęs.
- Draugė...- Nusiaviau sportbačius.- Ar yra kažkas naujo apie Oskarą?- Nerūpestingai pakeičiau temą ir prisėdau ant sofos svetainėje.- Sutvarkei tuos 'reikalus'?
Balkono langas iki šiol uždengtas plevele, nuo anąkart išdaužto stiklo, o ant sienos dar nėra naujo televizoriaus.
- Sutavrkiau.- Tarė iš virtuvės ir užviręs kavos atnešė du žalius puodelius į svetainę- Jis skiriasi su tavimi.
- Mhm...- Susimąsčiusi spoksojau pro balkono langą.- O jeigu rimtai?
- Aš rimtai. Štai dokumentai, jis juos paštu atsiuntė.- Numetė popierių pluošą man ant kelių ir prisėdo šalimais.
- Da hell, kodėl man nepaskambinai?- Išpūčiau akis iš nuostabos lyg kokia žuvis.- Kaip..?- Vapėjau negalėdama patikėti.
- Prieš dvidešimt minučių gavau iš paštininko, o telefonas išsijungęs, tai tik ką įjungiau krauti. Jis vėlai vakare man perskambino, kai jam tąvakar kaliau į snukį du kartus. Gana ilgai ginčyjomės...-Vangiai nusijuokė žvelgdamas į nepaliestus mano popierius.
- Na taip jau ir kalei...?- Sukrizenau vos tvardydama trykštantį džiaugsmą.
- Žinok tokio brolio, kaip aš, niekam nelinkėčiau.- Atsisėdo šalimais.
- Ačiū... neįsivaizduoju kaip... kaip tau atsidėkot?- Paklausiau labiau iš inercijos, tuo pačiu vartydama popierius.
- Nėr už ką.- Tyliai murmtelėjo šyptelėjęs ir gurkštelėjo kavos.
- Negali būti...- Palinkau link popierių.- Tas gaidys viską nusavino.
- Ane?- Pasilenkė taip pat prie stalo. Mūsų pečiai susiglaudė. Nejučia krūptelėjau ir atsargiai į jį žvilgtelėjau. Kaip jis kvepia.
- Pagal dokumentus puse turto turėjo atitekti man. Tiesa, man ne tiek rūpi, bet tiesiog keista...
- Aš, man atrodo, viską supratau...- Paskaitęs kelis sakinius prabilo.- Čia jo dar vienas nevykęs planas. O aš dar galvojau, kodėl jis taip greitai leidosi įkalbamas... nors ir riejomės kaip reikiant, bet palyginus jis greitai nusileido. Jam suklastoti popierius, kaip du kart du.
- Man nerūpi ar aš kažką gausiu iš jo, ar būsiu skurdi, svarbiausia, jog nebepriklausoma. Tegu klastoja, jei jam taip patinka. Pažaisiu pagal jo taisykles.
- Tas tai taip, bet jis mano atvirkščiai. Oskaras galvoja, kad netekusi viso turto paršliauši pas jį ant kelių.- Padarė išvadą ir atsilošė sofoje.- Tik nebandyk stotis ant to paties grėblio. Jeigu reikės pinigų, sakyk, aš tau tikrai padėsiu.- Nusišypsojo.
- Niekada negalvojau, kad esi toks protingas...- Atsisukusi per petį į Liam šyptelėjau.
- Mokytis mokykloj reikia, o ne į senius su plyštančiom piniginėm spoksoti.- Sukrizeno, o aš pabaigusi skaityti pasirašiau visus dokumentus. Nepaisiau, ką Liam nusišnekėjo, nes buvau per daug laiminga savo skurdžia laisve.
- Perduosi tam šūdžiui?- Taip pat atsilošusi į sofos atlošą paklausiau.- Nenoriu jo matyt...
- Sure.
- Tuomet leisk tau atsidėkoti...- Persėdau vaikinui ant juosmens šmaikščiai šyptelėjusi ir apčiuopusi marškinėlių atlapus, kilstelėjau juos viršun. Vaikinas kilstelėjo rankas ir leidosi nurengiamas, tačiau jo veide akimirką lyg ir šmėstelėjo nuostabos ir nejaukumo mišinys. Jis nieko nedarė, tik akylai stebėjo mano lėtus judesius. Suėmiau jo kelnių raištelius ir juos atrišau. Kažką mąsto.- Tu toks seksualus, kai būni rimtas...- Sušnibždėjau palinkusi prie jo ausies, siekdama sužadinti mieguistus Liam nervus. Vaikinas rankomis apglėbė mano liemenį ir atsigulęs pasisodino ant klubų. Švelniai prigludusi prie jo kiek žemiau nuvilktų kelniu kelis kartus švelniai prasibraukiau judindama aštuoniuke klubus, bet tai jo nepaveikė. Kiek sutrikau.
- Ar aš tavęs negundau?- Gerokai sutrikusi sustingau.
- Gundai, tik aš jau pasotintas.- Rankos pirštais perbraukė man per krūtinės ląstos vidurį nuo kaklo iki kelnių užsegimo.
- Nesupratau?
- Taip, visai ką tik. Gal net su ja buvai prasilenkus....- Susimąstė.- Aš mergišius.- Lengvabūdiškai nusišypsojo ir pakišo vieną ranką, sau po galvą, vietoj pagalvės, o kita raminamai glostė mano šaunį.
- Aš galvojau...- Atsidusau ir pavargusi nuo visko atlošiau galvą į lubas.
- O tu daugiau apie tai negalvok. Manęs nepakeisi.
- Tau patinka, kada mergina tavęs nori. Tu iš to pasotini savo ego.
- Negaliu to paneigti.- Sukrizeno iš mano susiraukusio veido.
Taip norėjau negalvoti ape savo sąžinę, pasimėgauti seksualaus ir jauno vaikino artumu, kuris man neabejingas, čia, še tau pyragėlį, jo jau man neužteko. Liūdna, kad kartais, net norėdama visiškai atsitraukti nuo savų rūpesčių ir negalvoti apie moralę, vistiek nagaliu permiegoti su pirmu pasitaikiusiu žmogum tam, kad patenkinčiau asmeninę savimelę ir kūną.