,,Klaidos pasipylė ir pasklido
Lyg išpiltas rašalas ant balto popieriaus lapo.
Juodai balta naktis, baltai juoda diena.
Mintys susilieja su realybe ir ištirpsta laiko nuovoka.
Nebėra svajonių, tik žiauri tiesa.''
Skambėjo telefonas. Brolis radęs mane tame bute, vos pats nenusišovė. Taip aš bandžiau nusišauti. Šypsojausi bukai spoksodama į pakaruoklį ir vamzdžiu taikiausi sau į galvą. Niekas nepasikeitė. Noras nusižudyti negailestingai grįžo, bet niekas man neleidžia to padaryti. Nei antrankiai ant riešų, veržiantys iki žaizdų, nei ginkluoti bendradarbiai suimantys ir sudarinėjantys protokolą. Visi manė, kad daro man paslaugą. Visi iki vieno. Nikas patrulių automobilyje, vešdamas mane į iki teisminį miesto centro izoliatorių, bandė apsimesti psichologu 'į kurio subinę sukišti didžiausi pinigai' (kaip kadaise minėjo Oskaras). Vaikinas teigė, jog geriau būti gyvam. Ką tu apskritai žinai apie gyvybę? Išsišiepusi delne spaudžiau jau nebe ginklą, o Liam paliktą žinutę, kuri kuo toliau, tuo labiau man atrodė absurdiškesnė.
Gyvenimas neturi prasmės. Neturi prasmės be žmonių, kuriuos myli, kuriais gali pasitikėti. Net būdamas visiškame dugne, galėsi jais pasikliauti. Jie tavęs niekada nepaliks. Jie lyg antra šeima, o ypač tada, kai pirmąją iš tavęs atėmė likimas.
YOU ARE READING
Lower than desire, higher than hell. REDAGUOJAMA
Teen Fiction'Dievas saugo idijotus.' Mane gyvenimas kruštelėjo kaip reikiant ir tai buvo priežastis, kodėl taip greitai, vos per metus, psichologiškai degradavau. Aš esu primityvus Likimo žaidimas.
