Lower than desire, higher than hell. REDAGUOJAMA

Part 21

Tris dienas delsiu ir neeinu į komisariatą. Nežinau, kas mane stabdo. Lyg laukiu kokio ženklo, kad verta pabandyti. Dėl parodymų pateikimo, buvau nuėjusi į nuovadą, bet to pareigūno, iš kurio gavau delikatų pasiūlymą įsidarbinti policijoje, nesutikau, todėl nedvejodama pasišalinau iš tos erdvės, nė nepabandžius pasikalbėti su nuovados viršininku.
Dabar gal jau antra nakties ir kaip visuomet aš negaliu užmigti. Buto atmosfera tikrai niūri, bet Carly tik tokį kolkas gali išsinuomuot, o aš nelabai turiu kur dėtis. Na bent jau gerai tai, kad mes turim atskirus kambarius, o Liam man skolina pradžiai pinigų, kad padaėčiau draugei padengti bent dalį mūsų išlaidų.
Ramiai alsuoju, klausausi iš praviro balkono sklindančių garsų. Tylus automobilių užesys byloja, kad esam pakraštyje miesto, o sklindanti šviesa pro balkoną apšviečia dalį mano kambario.
Staiga pasigirdo kažkoks krebždesys. Matyt, vaidenasi nuo nemigos. Giliai iškvėpiau ir atsiguliau ant nugaros. Kažkoks dungstelėjimas prie praviro lango. Kilstelėjau galvą nuo pagalvės.
Pramerkiau akis ir įsistebeilijau į stypsantį siluetą ant slenkščio. Krūptelėjau, bet nepajėgiau išleisti jokio garso. Lėtai atsisėdau pataluose, tuomet atsistojau ir basomis pėdomis žingsnis po žingsnio slenku link juodos figūros. Ar aš sapnuoju? Ši dviem žingsniais atsitraukė ir jos dalį veido apšvietė žibintas. Vienintelė akių juosta nepridengta kaukės.
- Kas tu?- Smalsiai sušnibždėjau dar priartėjusi ir suvokiau, jog tai tas pats vaikinas su kiek kraujuota kaukolės kauke bei neįtikėtinu Merlino žvilgsniu.
Šis prisiartino, o aš netekusi amo stoviu lyg įbesta. Vaikinas priėjęs visai arti suėmė mane už sprando ir prigludo šiltomis lūpomis prie manųjų. Noriu surėkti, bet kaklą spaudžia grubi ranka. Tuomet skubiai atsitraukė ir dešinės rankos nykščiu perbraukė per mano vėsų skruostą.
Vaikino lūpos vėl lengvabūdiškai šyptelėjo. Po kelių miglotų akimirkų nežinomasis pasitaisė juodo džemperio kapišoną ir skubiai atsitraukęs peršoko per balkono pertvarą lyg akrobatas bei nusikarstė laukan ant šaligatvio, iš ketvirto aukšto.
- Fuck..!- Puoliau prie turėklų ir atsikvėpiau. Jis neužsimušė. Ar jis rimtai naudojosi lietvamzdžiu? Maniau, kad tai įmanoma tik filmuose.
Žvelgiu į blausiai apšviestą šaligatvio grindinį ir regiu tik vėjo kedenamas krūmų šakas bei nuo jų lengvai dreifuojančius žemyn nudžiuvusius lapus. Aš taip ir neatpažinau jo veido pruožų nakties tamsoje. Vėl sapnuosiu beveidžius žmones...
<...>
Visą naktį tik varčiausi ir negalėjau niekaip sulaukti aušros. Tas nerūpestingas ir be galo paslaptingas vaikino žvilgsnis varo iš proto.
Dabar jaučiu kaip palaipsniui tinsta veidas nuo nemigos ir kaip galvoje lyg avily siaučia begalė minčių. Apsirengusi juodus džinsus, nuvalkiotus Nike sportbačius ir juodą megztinį puoliau pro duris, kuprinėje turėdama tik likusius Liam pinigus, telefoną ir vizitinę kortelę. Carly dar saldžiai parpė lovoje, o aš lygiai šeštą ryto skuodžiau sėstis į pirmą pasitaikiusį maršrutinį autobusą. Kurį laiką niekaip negalėjau normaliai įsitaisyti sėdynėje, kol įkišusi ranką į galinę džinsų kišenę ištraukiau kažką metalinio. Tai tas... daikčiukas, kurį man negrabiai įgrūdo mėlynakis. Po velnių, kas tas šiknius, kuris taip iš manęs tyčiojasi ir dar persekioja. Gal tai tik sutapimas? Gal šiąnakt buvo kažkas kitas? Ne, jo akis bet kur pažinčiau, bet niekaip nesuprantu, kokiu tikslu jis paliko man tą rekvizitą. Primerkusi akis įžvelgiau išgraviruotą užrašą ant pailgos formos smaigalio. Tai kulka.
,,Oculus''
Privažiavusi į reikiamą stotelę išlipau iš autobuso. Teliko keli metrai ir aš būsiu prie mūsų apskrities nuovadoje. Sekretorė ilgai spyriojosi mane įleisti, bet vos mergina apsigręžė kažką aspausdinti įsmukau į kabinetą.
- Laba diena...?- Apsižvalgiau. Kabinete buvo du vyrukai, kurie atrodė kiek paraudė, nes akivaizdžiai riejosi.
- Laba diena.- Barzdotas, nedidelio ūgio vyriškis kapotais judesiais pasitvarkė sukilusį švarką nuo rankų mosavimo ir piktai mane nužiūrėjo.- Kas jus įleido?-
- Aš... aš Chloe Walker. Norėjau pasidomėti dėl darbo.
- Oho...- Barzdočiaus veidas kiek aprimo, bet neatrodė, jog jo nuotaika pagerėjo. Jis žvilgtelėjo į prie stalo stovintį taip pat žemą, bet gana sauso sudėjimo pliką keturiasdešimtmetį.- Sakai, Walker...- Sau murmtelėjo ir abu atsisėdo prie pailgo stalo. Vienas sėdėjo priešais kabineto įėjimo, o jam už nugaros kabo prezidento nuotrauka. Plikius, taip suprantu, šios nuovados komisaras, o kas tada Barzdočius. Pastarasis atrodo kur kas įtakingesnis.
- Sėskitės.- Sunkiai atsikvėpęs pasiūlė plikius.- Esu šios nuovados vadovas Feliksas Nail.- Prisistatė plikius ir pasikasė susišiaušusį antakį ant kiek susiraukšlėjusio veido. Matyt, daug rūko.
- Buvęs.- Pridūrė piktai barzdočius ir visgi nusprendęs išeiti atsistojo ir pasuko link durų, lyg manęs nebūtų buvę.- Turi dvi legalias darbo dienas. Po to, kad nematyčiau tavo šarpėjiško snukio per kilometrą.- Atšiauriai nudelbė sėdintįjį ir išėjęs užtrenkė duris.
- Nekreipkite dėmesio panele...- Atsiduso ir nusiėmė kvadratinius akinius. Tuomet prasisegęs švarką vėl paliepė prisėsti.- Priminkite, kokiu tikslu?
- Gal jum reikalinga operatyviosios policijos pareigūnė?- Meiliau šyptelėjau, norėdama bent kiek prasklaidyti negatyvą.
- Hm...- Nenoriai šyptelėjo.- Tiesą pasakius, man jau nusispjaut, todėl galiu tave priimt nė netikrinęs tavo galimybių ir žinių. Pagal tai, ką girdėjai, manau, supranti, kodėl...- Liūdnai sukrizeno.
- O taip galima?- Sutrikusi įsitempiau.
- Aišku ne.- Nusijuokė ir susidėjo kažkokius popierius į aplankalą.- Prašom, pildyk formą ir gali eiti su mintim, kad įsidarbinai.
- O kaip dėl išbandomojo laikotarpio? Aš juk nieko nemoku...
- Klausyk.- Suirzęs palinko prie stalo.- Pasakysiu tau kai ką labai paprasto. Šito sušikto miesto policija papirkta iki ekstra lygio. Niekam nerūpi ir nerūpės, ką tu moki ir ko ne. Aišku, pagal sutarti, "formaliai" bus bandomasis laikotarpis... berods mėnuo...- Pažvelgė popierių prieš duodant man.- Taip- mėnuo. Paskirsiu tau pareigūną, kad padėtų įsipaišyt į mūsų aplinką ir vualia.
- Galima dar kai ko paklausti..?- Apšalusi iš nuostabos ir nejaukumo murmtelėjau.
- Nu?
- Oskaras Walkeris turi čia įtakos?
- O kaip tu galvoji?- Nusijuokė. Aišku, kad taip. Juk jo visi reikalai apie vykdomuosius organus sukasi.
- O jūs jam pranešit, kad aš čia įsidarbinau?- Niūriai atsidusau.
- Hm...- Prunkštelėjo.- Man net sakyt nereiks. Juk jūs vos prieš kelias dienas išsiskyrėt. Aišku, kad jis tave tasys iki gyvenimo galo.
- Gal žinot... na... kaip išvengti jo "akių"?
- Uoj vaikeli, gal tu jau eik namo.- Atsiduso pavargęs niršti. Jam akivaizdžiai dreba rankos.- Net neįsivaizduoji, kiek daug tu nežinai apie mūsų darbo sferą. Pasirašyk tai ką daviau. Likusius dokumentus tau sutvarkys mano sekretorė...
- Galit pasakyti, kodėl to reikia Oskarui?
- Jam reikia, kad jam kažkas dengtų subinę, nes jis per tiek savo gyvenimo metų taip ir nesugebėjo pritapti nei prie mafijos bendruomenės, nei prie valdžios...
- Supratau.
<...>
Vos pagaliau pasišalinau iš gana psichologiškai varžančios patalpos sunkiai iškvėpiau ir paėmiau iš komisaro sekretorės lapą su punktais, kokių man dokumentų reikia.
Visą dieną pralaksčiau po miestą rinkdama suknistas sveikatos pažymas ir asmens dokumentų kopijas. Galiausiai grįžusi pas Carly namo nusimečiau visus daiktus ir nuėjusi į virtuvę nusikeikiau:
- Dieve, Carly! Ar tau lovos neužtenka?!- Pasipiktinusi užsidengiau akis, nes mergina nuoga krušosi su kžkokiu vaikinu ant stalo.
- Sorry! Prašau luktelėk koridoriuje penkias minutes.- Persigandus atstūmė vaikiną ir ėmė blaškytis po virtuvę ieškodama savo rūbų.
Stypsojau už durų ir man pasidarė dar labiau nejauku. Mergina mėgaujasi gyvenimu. Kodėl aš nustojau tai daryti? Dabar naujas darbas, treniruotės, o taip norisi kartais atsipalaiduoti, kokio nors nerūpestingo vaikino glėby...