Lower than desire, higher than hell. REDAGUOJAMA

Part 63

- Tobuliau nebūna...- Suniurzgėjau laikydamasi už stulpo šaligatvyje ir nužvelgdama nulūžusį aukštakulnio kulną.- Kur tie lochai..?- Pakėliau nuo žemės batelį ir sustingau.
- Vienas lochas čia...- Nepatenkintas priėjo Peilis.- Džiaukis, kad aš ne Brutas.
- O kur tas?
- Tuoj atvažiuos.
- Gerai...
- Gražiai atrodai...- Nenoriai prabilo.
- Tavo komplimentai nė už dyka man nereikalingi... Suknisti aukštakulniai.- Viena basa koja apsivijau stlulpą ir abiem rankom pradėjau knistis rankinuke.- Kokią istoriją sugalvojai?
- Pasakiau, jog jis tau patiko.
- Originaliai... Su fantazija pas tave irgi ne kažką...- Sukrizenau.- Ką man dabar su tuo bateliu daryti?
- O jis atvažiuoja... Jis neturi manęs čia pamatyti.- Greitai susakė ir užsimetęs juodą kapišoną ištirpo tamsoje. Kaip suprast 'neturi pamatyti'? Pasidarė šiurpoka, nes jau temsta, o aš atrodau iššaukiančiai ir dar viena.
Privažiavo niekuo neypatinga juoda mašina. Atidariau duris ir įsėdau vidun.
- Labukas...- Gašliai nusišypsojo vaikinas.
- Labas...- Atsidusau ir nusiavusi antra aukštakulnį, porą batų numečiau į automobilio galą.
- Taip nori kruštis, kad vos įsėdus nusirenginėji?- Nusijuokė.
- Cha cha... Kaip juokinga.- Ironizavau.- Tiesiog man kulnas nulūžo.
- Na nieko tokio, tau jų neprireiks.- Nusijuokė ir pasuko automobiliu man nežinomu keliu.
- Ta prasme..?
- Klausyk... Iš tikrųjų pasikviečiau tave pabazarint.
- Apie ką gi? Mes net nepažįstami.
- Tame ir esmė. Žinant Peilį ir dabartinę situaciją, galiu drąsiai teigti, jog tu su manim susitinki, kad gautum sąrašą.- Vaikino tatuiruotą veidą puošė paslaptinga šypsena.
- Oh well.- Nusijuokiau.- Perkandai.- Net nesistengiau vaidinti.
- Čia nėrką perdaug numatyt. Peilis labai nuspėjamas...
- Bet ar tau sunku perduoti info? Juk tau jos nebereikės.
- Aš atiduočiau, jei būčiau tikras, kad žmonės, kurie ją gaus, manęs nepasodins atgal. Pernelyg myliu laisvę, kad taip lengvai jos išsižadėčiau...
- Abejoju, kad jie taip varginsis.
- Patikėk, jiems nereik papildomos rizikos.
- Peilis tikrai neatiduos medžiagos bet kokiem locham...
- Kaleime gal mes ir buvom draugai, bet laisvėje visa tai virsta laiko ir pinigų klausimu.- Perjungė pavarą ir su mašinų srautu ištrūkome į užmiestį.- Beje... Kiek žinau, jis dabar įsitrynęs į vieną iš stambiausių banditų grupuočių. Gal žinai kažką apie tai?
- Ne...
- Tebunie ne.
- Tai kur mes važiuojam?- Nervingai prikandusi lūpą bandžiau įžiūrėti tamsoje, kur veda kelias. Žibintai jau pasibaigė. Dabar važiuojam gana kreiva gatve miško tankynėje.
- Važiuojam deginti tų prakeiktų popierių.
- Ta prasme?...- Sutrikau ir kiek persigandusi įsistebeilijau į lengvabūdišką Bruto veidą.
- Mes jau vietoje...- Vaikinas nusuko automobilį iš kelio ir jį užgesinęs išlipo lauk. Tuomet apėjęs mašiną atidarė man duris.- Lipk man ant nugaros.
- Ką?- Nervingai nusijuokiau. Širdis ėmė plasdėti lyg pašėlus. Ar jis mane nužudys? Kokio velnio aš sutikau važiuoti? Dėl supistų dvidešimties šaibų... bukaprotė.
- Mes miške, žemė čia nuklota spyglių, kankorėžių ir degtinės butelių stiklo šukių... Nori eiti basa?-Nusivaipė ir atsigręžęs nugara kiek pritūpė.
Užšokusi sukryžiavau kojas ant vaikino raumeningo liemens ir rankomis apsivijau tvirtą kaklą. Aptemptos suknelės kraštai praktiškai pilnai atidengė kojas. Nejučia įžvelgiau ant vaikino sprando ištatuiruotą kregždę. Brutas užrakino automobilį ir pasuko mediniu takeliu miško gilumon. Kol vaikinas žingsniavo taku, aš vangiai sekiau tatuiruočių raštų kelius, vedančius link jo pakaušio, ir išraitytus piešinius. Po dešimties minučių takas atvedė prie ežero. Vaizdas iš tikrųjų stingdė. Pilnaties atspindys dar gana šviesaus dangaus fone ramiai raibuliuoja vandens paviršiuje, žybsi dvi žvaigždės.
- Čia gražu...
- Pabūk vietoj, ant šio kelmo. Aš tuoj užkursiu lauža ir ramiai pasėdėsim.- Vaikinas nuleido mane ant žemės.
Kelias minutes stebėjau gražų vaizdą, o po kelių nuostabių akimirkų mane pradėjo kandžioti uodai. Susitvarkiau suknelę. Ilgai netrukus laužas jau įsidegė, o mes sėdėjom šalia vienas kito susigūžę. Jaučiaus lyg musė prie to tvirtuolii. Išties stulbina, jog vyrukas pajėgė palaikyti ganėtinai gerą fizinę forma kalėjime. Nors ir jis nėra labai raumenų kalnas ir didelis, bet jo stotas be galo tvirtas. Greičiausiai kažkada turėjo pomėgį kovų menams, nes jo eisena kiek primena krypuojančią mešką.
- Tai kur tie popieriai?
- Va...- Ištraukė iš juodo džemperio vidinės kišenės.
- Tokia maža knygelė..?- Nusebau pamačiusi delno dydžio juodą knygutę.
- Taip. Plėšk puslapį ir mesk į ugnį.- Šypso. Vienas dantis buvo sidabrinis.
Padariusi kaip buvo liepta stebėjau kaip baltas popierius su mėlynu rašalu tirpsta liepsnose. Vaikinas pasielgė taip pat.
- Čia daug informacijos?
- Nelabai, trylika lapų. Jau du sudeginom.- Nusijuokė.- Galvojau, kad priešinsies dėl mano sumanymo ar meluosi, kad visai ne dėl pinigų su manimi susitikai...
- Aš turėjau taip elgtis, bet kažkaip... Tarsi sąžinė užgraužė. Neleido pūsti miglos į akis žmogui, kuris nieko man blogo nepadarė... Pavargau nuo asmeninio melo, o tu svetimas. Tau nebaisu sakyt tiesą, nes tu manęs nei žinai, nei nori pažinti...- Iš palengvėjimo atsikvėpiau.- Nujaučiu, kaip tau norisi pradėti gyvenimą iš naujo, bet kai visi šantažuoja, sunku tai padaryti...- Vėl plėšiau popieriaus pluoštą ir mečiau į ugnį.- Mačiau tavo akis kai išėjai lauk užvakar.
- O tu normali...- Nusišypsojo, atitraukęs akis nuo hipnotizuojančių liepsnų, ir atsisuko į mane.- Turėjau merginą, kai sėdau. Du mėnesius ji mane lankė, o po to dingo. Galvojau, kad nusprendė manęs nebelaukti, nes turėjau sėdėti dvylia metų... Bet pasirodo, ją tiesiog negailestingai nužudė...- Sunkiai atsikrenkštė ir akimirkai rimtai susimąstė, tuo pačiu nupūsdamas šalin kylančias pelenų dulkes.- Ją nužudė, nes ji tiesiog nežinojo, kur va šitie popieriai... Galbūt nebūčiau jų deginęs, jei negalvočiau, kad ši informacija neša nelaimes.- Vaikinas numetė paskutinį dokumento likutį ir susiėmė už plikos bei tatuiruotos galvos.
- Visada klaidas galima ištaisyti.- Linksmesniu balsu bandžiau paguosti ne tiek Brutą, kiek save.
- Tik nereik... Puikiai žinai, kad ši 'gyvenimo tiesa' paprastų civilių gyvenime negalioja.- Liūdnai nusijuokė.
Staiga pasigirdo šūvis. Garsas iš miško glūdumos aidu pasiekė mūsų ausis. Aš sustingau ir pakėlusi žvilgsnį įsistebeilijau į vaikiną. Širdis gavusi pusvalanduką atsipūsti vėl puolė blaškytis krūtinėje, tačiau ją tvirtai laikė išsiplėtę šonkauliai. Brutas taip pat apmirė ir po kelių akimirkų puolė gesinti laužą smėliu.
- Ką darai..?- Sušnibždėjau.
- Bėk!- Pašnibždom surėkė. Bruto akyse atsispindėjo gesinamos liepsnos, o visas veidas bylojo kažką negero.
- Kur?- Nustebau.
- Spruk, kol gali, prie mašinos..!- Sviedė man į rankas raktus. Iš miško glūdumos pasigirdo šakų ir kankoriežių šnaresys, kažkas artinosi. Nedrąsiai basomis pradėjau trauktis atatūpsta, nenuleisdama nuo Bruto žvilgsnio. Šis pamatęs, jog imu šalintis, akimirksniu išsitraukė už užančio buvusį pistoletą ir jį užtaisė. Buvo jau visai tamsu, atsargiai bėgdama broviausi pamiške, kol aptikau takelį, kuriuo atėjom. Sustingau pasiklausyti. Tamsu, nieko nesimato. Lėtai atsigręžiau, kažką išgirdusi, ir nespėjau nė mirktelėti, kaip priartėjęs šešėlis mane stipriai apkabino tokiu būdu sukaustydamas rankas, o kita laisva plaštaka siluetas užspaudė burną, kad neklykčiau. Ėmiau muistytis lyg kirminas ištrauktas iš žemių ir virpančiom kojom stengiaus išsmukti iš glėbio, slysdama žemyn.
- Shhh... Čia aš, Peilis...- Sušnibždėjo vaikinas, bet aš nenustojau raitytis. Staiga pasigirdo du, vienas po kito, šūviai nuo ežero pusės.- Ouch...- Įkandau jam į ranką.
- Ką čia išdarinėji?- Galiausiai prabilau ir bandžiau nupūsti man ant veido užkritusias garbanas.
- Patylėk...- Peilis su kapišonu tamsoje sustingo norėdamas įsiklausyti.- Kažkas čia ne taip...- Sunerimo.- Eime.- Sugriebė tvirtai man už plaštakos ir pradėjo temptis atgal link ežero. Kitame delne, spaudžiau automobilio raktą prie krūtinės, lyg manydama, jog tai mano vienintelė išeitis išgyventi.
- Gal visgi atvesi mane į saugią vietą?- Piktai sušvokščiau tempiama.
- Tylėk.
Neužilgo praregėjau vėl įsidegusį laužą, tačiau aplink jį stovėjo maždaug penki žmonės. Trys jų su pilkais kaklaraiščiais, likę laiko kepures rankose kartu su pistoletais. Vyrai buvo apsivilkę juodus paltus, bei po jais kontrastingai baltus marškinius. Iš šalies žmonės atrodė inteligentiški ir rimti, bet kuo labiau artėjom link laužo, tuo labiau pradėjau tuo abejoti. Vos liko trys metrai iki siluetų grupelės, prie kelmo praregėjau liepsnų apšviečiamą gulintį kūną. Ten Brutas. Jo plika galva ir pečiai kruvini.
- Kas čia įvyko?!- Įniršau, o mano akyse pradėjo kauptis sielvarto ašaros.- Kodėl?! UŽ KĄ JĮ?
- Kas šita?- Lengvabūdiškai mostelėjo ranka į mane vienas iš trijų kepurėtų bei sušnibždėjo maždaug penkiasdešimties metų vyriškiui su įstryžai pjautiniu randu per visą veidą ir tvarkingais ūsais.
- Tylėk...- Vos girdimai sušnibždėjo man Peilis ir skaudžiai suspaudė riešą.- Ji buvo su Brutu.
Jis paleido mano ranką ir beeidamas link žmonių akimirkai atsisuko ir liepė man tyliai įsitaisyti ant paties rąsto, prie kurio gulėjo lavonas.
Kaip galima ramiai sedėti prie mirštančio, o gal jau ir mirusio žmogaus. Besikratančiu kūnu atsisėdau. Vengiau nuleisti žvilgsnį, norėdama nematyti tragedijos pasėkmės.
Vyrai pradėjo įnirtingai kažką aiškintis rusų kalba vis badydami pirštais mano ar Bruto kūnus. Susigūžiau, įsiklausiau į laužo žarijų traškesius ir įkvėpiau karčių dūmų. Negaliu pažiūrėti į man vos kelias valandas pažįstamo žmogaus lavoną. Banditams nėra nieko švento. Akimirką ėmė tąsyti skrandį. Išvėmiau vakarienę persisvėrusi sau už nugaros.
- Kas tu tokia?- Priejo prie manęs vyriškis su dideliu randu, o jam iš paskos atsekė Peilis, sugrūdės rankas į kišenes.
- Ne tavo sušiktas reikalas.- Grubiai atkirtau, mano skruostais be perstojo plūdo karštos ašaros. Vyras palinko ir grubiai suėmęs mano veidą įsistebeilijo.
- Neliesk jos...- Prabilo suirzęs Peilis.- Ji turėjo gauti informaciją iš Bruto knygos.
- Tuomet, kodėl jie miške, o Bruto kišenėje- tuščia knyga?!- Įniršo vyras.
- Nes mes tuos puslapius sudeginom.- Murmtelėjau įsiterpusi ir išlaisvinusi šlapius skruostus nuo kibių mafijozo pirštų bei piktdžiugiškai išsišiepiau. Ašaros visdar tryško, skausmas krūtinėje tapo nepakeliamas, o įniršis virto džiaugsmu, nes mes spėjom sudeginti popierius ir tie šūdžiai nieko negaus.
- Nušauti ją!- Akimirksniu įsakė savo žmonėm vyriškis, o Peilis įsitempė.
- Kuo aš dėta, kad jūs patys susimovėt...?- Nedrąsiai murmėjau norėjusiam nueiti vyriškiui.
- Ką ką..?- Per petį atsisuko.- Pakartok?
- Jūs patys kalti, kad praradot šaltinį. Galėjot susivokt, kad Brutas gali sudeginti popierius, tai kam reikėjo jį šaudyt? Juk jo atmintis buvo jūsų paskutinis šansas.
- Aš nepagaunu... ar tu bandai mane moralizuoti?- Susijuokė akimirkai susižvalgė su Peiliu.- Tu manai, kad tavo mandrumas tave išgelbės?- Priėjęs pasilenkė prie mano tušu ištepto veido.- Suprask...- Peržengęs lavoną atsisėdo šalia manęs ir išsitraukė cigaretę.-...aš tave noriu nužudyt, ne dėl to, kad esi kalta. Tu tiesiog per daug matei.
- Aš juk turiu paskutinį norą ar ne?- Sunkiai atsikvėpiau paklaususi penkiasdešimtmečio.
- Oh tai aišku.- Meiliai šyptelėjo, nors akyse liepsnų atspindys rodė jo velnišką sielą.
- Cigaretė.
- O prašom, prašom...- Padavė man pakelį ir žiebtuvėlį. Ėmiau grimzti į geriausius savo gyvenimo prisiminimus ir mėgautis paskutiniais jutiminiais potyriais.
- Pala.- Prabilo Peilis.- Bet ji tam tikra prasme yra tavo šeimos narė.
- Ką čia tauški?- Spėjamas vadas nustebo. Aš susiraukiau.
- Na tu man davei užduotį, o ją atliko mano pasamdytas žmogus.
- Ji tavo samdinė?- Susiraukė įtraukęs dūmą ir stebėdamas spektaklį.
- Taip. Ji man dirba. Ji pažįsta Denisą Stern ir Mike Gyllenhaal. Manau, mums jos dar tikrai prireiks.
- O čia jau įdomiau...- Susidomėjo ponas ir atsigręžė į mane.- Tu nusikaltelė?- Atsisuko į mane maloniai nusteintas. Trumpai žvilgtelėjusi į Peilį ėmiau svarstyti savo šansus gyventi.
- A.. na tai taip. Juk dėl to ir Peilis mane pasisamdė.
- Tada, kodėl žliumbi lyg pirmą kartą lavoną pamačiusi?- Varstė mane žvilgsniu.
- Ji tiesiog pažinojo Brutą. Plius, ji ne kilerių sferoj dirba.- Isiterpė Peilis pastebėjės mano nervingus pirštų judesius.- Mes galim gauti bet kokią info iš archyvų, nes ji Deniso mergina ir taip pat dirba policijoje. Nors ir ne Rusijoje, bet vis tiek...
- Gerai... aš pagalvosiu. Kolkas parvežk ją namo ir išdėstyk taisykles. Arba tyli kaip žemė ir dirbi mum, arba susitiksi su savo giminaičiais anapus.- Paskutinį kartą į mane griežtai dėbtelėjęs atsistojo.- O kas liečia tave, Peili,- manau, supranti, jog šį kartą- labai susimovei.

* Paniatkės- rusų nusikaltėlių taisyklės. (Žargonas iš rusų k.)