Lower than desire, higher than hell. REDAGUOJAMA

Part 9

- Dylanai?- Kreipiausi į visdar nežinantį kaip elgtis vaikiną.
- Mhhmmm... Ką?- Užsigalvojęs atsipeikėjo.
- Jei gali, nueik prie baro ir užsakyk: man kavos, o Liam sulčių...- Vaikinas lengviau iškvėpė, kad gali bent kažką padaryti ir išvengti Liam žvilgtelėjimų bei nupėdino prie barmeno.
- Liam?
- Ko?- Suirzęs atkirto.
- Tai vat nieko. Kodėl tyl-i?- Vėl žaktelėjau.- Gal man pasišalinti kuriam laikui?- Tariau šmaikščiai kilstelėjusi antakius.
Nuo to momento, kai Dylanas parnešė gėrimus, o aš išėjau į 'tualetą', norėdama nufilmuoti visą veiksmą, įvyko tai, kas blaiviam žmogui būtų akivaizdus tokios durnystės pasekmė.
<...>
Vaikinai susimušė. Galbūt savo proto glūdumoje aš nujaučiau tokią pabaigą, bet neblaivumas greitai ją atmetė. Man atrodė, kad mes juoksimės iš šitos nesąmonės. Dylananui išsuktas kairys riešas ir prakirstas antakis, o Liam- puse veido patinę nuo smūgio, taikyto į akį. Galiu drasiai teigti, kad pavadinti normalų vaikiną gėjum yra blogiau nei pasakyti jam, jog buvai neištikima. Žinau, dėl visko buvau kalta tiktai aš ir dabar mes trise sėdim Liam bute visi vienas ant kito įsižeidę. Vaikinai mane ignoruoja, išsiaiškinę, jog visa tai įvyko mano dėka, o aš užsidariusi kambaryje, galvoju, kaip įtikinamiau atsiprašyti.
Tyliai pravėriau savojo kambario duris ir apžvelgiau svetaine. Dešiniąjame fotelio kampe, prie televizoriaus, sėdėjo Liam, o kairiąjame- Dylanas. Nors ir vaikinai išsiaiškino, jog šiame anekdote kalta aš, jie vistiek vienas kito nepamėgo. Taip išeina, kad atsiprašydama turiu, tuo pačiu, ir juos sutaikyti. Nuostabu.
- Am... Aš noriu atsprašyti.- Droviai įslinkau į svetaine, dar kiek svirduliuodama, ir atsisėdau į fotelio vidurį, tarp vaikinų.
- Nejaugi?- Ironiškai prunkštelėjo Liam.
- Aš tikrai labai atsiprašau. Aš juk girta, ko jūs tikėjotės..?
- Ir tu nusprendei mumis pasinaudoti, kad pakeltum sau nuotaiką.- Pertraukė tas pats prakeiktas drąsuolis.
- Kažkas pamiršo, jog pats prakišo lažybas.- Taip pat suirzusi bandžiau gintis.
- Jeigu ne aš, tu apskritai būtum išdulkinta kažkokio marozo.- Po truputį kilo Liam balso tonas. Dylanas, vis dar mus ignoruodamas, bet tuo pačiu ir pasimetęs dėbtelėjo į mane.
- Jeigu nepameni- tavo dėka...- Pavarčiau akis ir pavargusi ginčytis atsirėmiau į sofos atlošą.
- Jeigu nepameni- galėjai atsisakyti lažybų. Bet ne, tau buvo būtina laikytis savo debiliškų princi...
- Užsikiškit!- Pagaliau prabilo ir pertraukė ginčą, Dylanas.
- Tu dar man paaiškink!- Jau įniršes užrėkė Liam.
- STOOOP!!!- Sušukau.- Jeigu nesiliausit...
- Nejaugi nusižudysi?- Įsijautę atkirto abu vaikinai. Gal jie skaito vienas kito mintis?
-Dabar taip: Pirma- geriau nežinoti, kas būna, kai aš supykstu.
- O taip... Ji kartą metė puodelį į mane, o pataikė į stiklinę vitriną. Spėk, kas visa tai turėjo tvarkyti...- Sarkastiškai tarė Liam Dylanui, o  šis prunkštelėjo.
- Jei nežinojai, ji keturis metus treniravosi boksą. Geriau nesirauk, Liam.
- Jau bėgu slėptis.- Suburbėjo atsukęs mum nugarą.
- Antra- jeigu jūs vėl susimušit, aš jūsų nebeslaugysiu...
- O tai išgąsdinai...
- Ir trečia- jus privalot susitaikyti, nes...
- Kokia prasmė?- Vėl pertraukė mane Dylanas.
- Kas prabilo?- Vaidybiškai pridėjęs ranką prie kaktos, lyg ieškodamas žmogaus, tarė Liam.
- Užkišat savo burnas!- Nebesugalvojusi kokį argumentą panaudoti, sušukau.
- Būtinai!- Sušaukė abu vaikinai.
Vėl visi nutilom, kas sau kažką galvodami. taip prasėdėjom puse valandos. Nuobodžiai stebėjau per televizorių žinias be garso. Dėl tvyrančios įtampos bute net bijojau pasiimti pultą nuo stalo. Galiausiai Dylanas kiek emociškai atvėsęs vėl prakalbo:
- Liam, ar tu irgi žinai, kad ji potenciali savižudė?
- To paties noriu paklausti tavęs.- Ir vėl prasideda, nes, kaip suprantu, Liam karštakošis. Sunkiai atsidusau ir atsilošusi į sofos atramą apsikabinau pagalvę. Vaikinai spaudžia kumščius iš įniršio, o aš nežinau, ką daryti.
- Aš jos supisto vyro brolis.
- Oh rimtai? Kaip čia nutiko, kad netikėtai išdygai? Patiko brolio žmona?- Gana draugiškai nusišaipė Dylanas.
- Dylanai, valdyk savo liežuvį. Nori vėl gaut į dantis?
- Mhm...- Sumurmėjo vaikinas, vos pakėlė savo subinę nuo fotelio.- Einu į tualetą.
- Aš tau žaizdą sutavrkysiu.- Tariau vaikinui pavymui.
- Okay, ateik.- Įejo į tualetą.
- O kas liečia tave...- Bedžiau pirštu į Liam krūtinę vos mudu taip pat atsistojom. Dėja, nesėkmingai, nes sugebėjau jį skaudžiai sudurti.- Ouč...
- Ir dar šitas žmogus man grasino boksu...- Vaikinas nusijuokė ir staigiai mane prisitraukė prie savęs, apglėbdamas savo didele plaštaka mano liemenį.
- Apsiramink...- Sutrikau.- Kodėl tai darai? Juk pats sakei...
- O tau rūpi, ką aš sakau?- Pasilenkęs prie mano ausies sušnibždėjo ir paslaptingai šyptelėjo.
- Tu keistas.
Man patiko prisiglausti prie jo tvirto kūno, bet aiškai nenorėjau tuo tikėti bei parodyti pačiam Liam. Todėl greitai atsitraukiau ir trūkčiojančiu balsu toliau kalbėjau:
- Eii-k už-virk arbatos. Beje, baik taip elgtis, juk matei kokių turiu problemų.
- Mes kur kas panašesni nei tau atrodo...
Nuskubėjau į vonios kambarį, norėdama išvengti tvirto bei savimi pasitikinčio, Liam žvilgsnio. Tenais, ant mažos taburetės jau sėdėjo Dylanas. Radusi tam tikrą skystį žaizdai dezinfekuoti bei pleistrą, teko atsisėsti draugui ant kelių, kad būtų patogiau atlikti procedūrą.
- Skauda?
- Niekis.- Tyliai sušnibždėjęs įsistebeilijo į mano prisimerkusias akis.- Tu labai graži...
- Ammm... Ačiū, turbūt.- Kodėl šie abu vaikinai taip mane trikdo? Staiga, pajaučiau kaip Dylano ranka atsidūrė ant mano šlaunies. Stengiausi ignoruoti, tačiau nesitikėjau, jog šitas mano Geriausias Vaikystės Draugas ims landžioti po mano palaidine.
- Ką tu darai?- Sumurmėjau tyliai negalėdama suvokti, kas vyksta.
- Atsakyk...- Pasilenkė man prie ausies.- Pasiilgai?
- Kas čia per?!- Liam vedamas smalsumo įėjo į vidų ir akivaizdžiai vėl įsiuto. Veidas grėsmingai susiraukė, akys pajuodo nuo išsiplėtusių vyzdžių, o rankos susispaudė į kumščius. Galiausiai išsprūdusi iš Dylano glėbio norėjau teisintis, bet situacija atrodė tokia absurdiška, kad pajėgiau tik grubiai atstumti Liam iš kelio ir užsidaryti rausvame kambaryje. Pajaučiau, kaip akyse tyvuliuoja jūra. Aš nebegaliu... Kodėl viskas griūna tuo pačiu metu? Toks jausmas, kad man negalima rodytis viešumoje, nes aš traukiu bėdas lyg magnetas.