Lower than desire, higher than hell. REDAGUOJAMA

Part 27

Kai tavo praeityje slypi nelaiminga vaikystė ar pauglystė, kurios net priešui nelinkėtum, tai kiti pradeda pastebėti, jog ji atsispindi tavo charakteryje, tik niekad tų dalykų nesieja tarpusavy. Turiu ganėtinai pavažiavusią smegeninę, nes, taip, mane gerai kruštelėjo gyvenimas, kai likimas atėmė tėvus, brolį ir empatiją kitiems. Šia akimirka tikrai negaliu skūstis: turiu darbą (greitai gausiu pakankamą atlyginimà), seksą, maistą, draugę ir gyvenamą vietą. Viskas ko reikia. Bet dabar reikia lopyti ne tik gyvenimo poreikių skyles, bet ir šlifuoti egoistišką charakterį. Turiu stengtis nesijausiti pasaulio bamba, todėl imsiuos simbolinių permainų.
- Kokios tatuiruotės norėtumėte?- Kreipėsi mergina aklinai išpaišytom rankom ir suvarstytu auskarais veidu.
- Trikampio ant dešinio raktikaulio ir užrašo po kairia krūtim.
- Uu... Neblogas pasirinkimas. Beje, aš Audra.- Šmaikščiai šyptelėjo juodaplaukė ir nuvedė mane į specialų kambarėlį.- Kokio užrašo?
- Rimtai?- Nustebau dėl jos pravardės.- Audra?
- Yep.- Šyptelėjo.
- Geriau duok lapelį, nes užrašas ispaniškas.- Čiupusi rašymo priemonę rašytinėm raidėm išvyniojau užrašą ,,Yo no se mañana.''*
- Šfirftas, taip suprantu, rašytinis. Pradėsiu nuo trikampio.- Ėmė ruošti įrankius.- Nusiilk palaidinę... Tu matyt vietinė ar ne?
- Kodėl taip manai?
- Intuicija.
- Ar tavo intuicija irgi sako, kad šitas miestas yra šūdo gabalas.
- Ne miestas, o apskritis.- Šyptelėjo.
- Be ši apskritis šiame mieste.- Kiek vangiai murmtelėjau susimąsčiusi.
-Na taip, bet jau kažkaip pripratau prie NY nesąmonių. Mūsų mieste daug veiksmo, o tai nuo vaikystės išauklėja būti minios dalimi bei lengvai pasiduoti bandos jausmui. O kodėl tu jo nekenti?
- Ai... Erzina aplinka. Aplinkui trinasi vieni apkvaišę narkomanai ar ištvirkėliai šuniškais veidais su mergšėm, daugybė plaštakių prie nuvalkiotų klubų. Bomžu tiek nėra, kiek nevykelių ir idijotų, narkodylerių ir mafijozų. Ką jau kalbėt apie valdžią... Na bet taip... Didžioji problemu dalis kyla iš konkrečiai mūsų apskrities.
- Wow, išsamiai tu čia apibūdinai namučius.- Nusijuokė mergina ir paruošusi adatą su juodu rašalu liepė nusirengti iki juosmens ir atsilošti krėsle.- Pradžioj gali skaudėti, kol priprasi. Siūlau giliai įkvėpti kai pradėsiu.
- Okay... Ouch...
- Kvėpuok.- Susikaupė ir vis pavalydama trykštantį rašalą ėmė dirbti.
- Čia trys dominuojantys nori mano gyvenime.- Tarstelėjau pabodusi klausytis tyliai grojančio metalo.
- Labai deep mintis. Dauguma tatuiruotes varosi vien dėl kietumo, net nežinodami, ką jos reiškia. Kartą buvo atėjęs toks jaunas vyrukas ir paprašė ant krūtinės karūnos iš penkių iškilimų. Po trijų dienų pabaigiau darbą, o po dvylikos valandų per žinias pranešė, kad kažkas papjovė tą patį vaikiną sporto klubo dušo kabinoje.
- Kaip tai susiję?
- Karūna, tai vagių bandos viercho žymė. Jeigu kas turi ją nebūdamas jos vertas ir tai pamato turintys tam tikrą rangą vagys jie be kalbų nužudo. Tokie dalykai jiem be galo daug reiškia. Iš tokių nusikaltelių kūno, gali sužinoti dalį jų gyvenimo istorijos. Tatuiruotės aplamai iš Rudijos kaleimo parėjo ir jos visos turi prasmę. Viskas.- Atsitraukė mergina ir dezinfekavusi paraudusį man raktikaulį užklijavo pleistrą.
- Oho...- Susimąsčiau.- Pala, ką?
- Dabar užrašas.
- Taip greitai?
- Taip, o ką galvojai? Tai palyginus nėr ką daryti, nei nevykeliams karūnas badyti.- Nusijuokė.- Matosi, kad esi tattoo salone pirmą kartą...
Po valandos visos tatuiruotės buvo vietoje su laikinais pleistrais. Nieko nelaukusi sumokėjau pinigus, padėkojau už išsamų ir nuoširdų pokalbį bei pasukau namo. Kiek perštėjo odą, bet mano mintys skausmui neužleido vietos galvoje. Važiuodama autobusu link Carly buto vis maigiau delne Liam namų raktus. Pasiėmiau juos, bet...
Pasiūlymas tikrai patrauklus, gal ir norėčiau grįžti pas jį, palikti ramybėje ir Carly, ir Denisa, bet mane kažkas stabdo. Matyt, atsakomybė.
Kai buvau visai vaikas ir dar matydavau brolį namuose buvau laiminga, kad turiu šeimą ir žmones, kuriems bent kažkiek rūpiu. Gal ir visai norėčiau tai pajusti vėl. Liam tikrai moka rūpintis, bet ar moka iš tikrųjų mylėti. Jo meilė skiriasi nuo kitų vaikinų. Jis nemėgsta prisirišti, bet nori, kad jam patinkantys žmonės būtų po ranka, o aš negaliu būti šuniukas ant pavadėlio. Nenoriu kontrolės ir atsakomybės visą laiką sakyti tiesą. Nenoriu versti savęs daryti to, ko nenoriu, o aš totaliai nenoriu aiškintis, ką ir kodėl dariau.
- Kas parėjo?- Pasitiko koridoriuje mane Carly su plačia šypsena veide.- Kur Denis?
- Aa... Aš galvojau, kad jis su tavimi...- Tuomet pažvelgiau į telefoną, norėdama pamatyti laiką, bet tuo pačiu aptikau nuo Denio žinutę: ,,Nesakyk Carly, kad nežinai kur aš, sumeluok ką nors. Atsilyginsiu ;**''
- Aaa! Prisiminiau...- Po velnių, aš nemoku meluot.- Jis diena minėjo, kad turi užpildyti kažkokius svarbius popierius, todėl vėlai grįš...
- Hm... na gerai.- Kiek sutrikusi mergina šyptelėjo. Matyt, nesitikėjo, jog Denisas jai nieko nepraneš.- Tuomet gal nori arbatos? Kaip tik užkaičiau arbatinuką.
- Taip.- Nusimetusi kuprinę koridoriuje nusekiau iš paskos, rašydama Deniui žinutes.
Ch: Pirmą ir paskutinį kartą pridengiu tavo subinę.
D: Manau ją vertą ne tik pridengti ar ne, mažute?
Ch: Kur tu?
D: Tikrai ne ten kur tu :D
Ch: Nebiesink.
D: To ir siekiu, mažute...
Daugiau jam nieko nerašiau. Mane erzina, kad jis verčia mane meluoti žmonėms. Draugei, kuria pasitikiu, o ji- manimi. Nenoriu jos skaudinti, bet jis suknistai mane velia į visas problemas.
- Ar jūs su Deniu rišat?- Suklusau. Man reikia išsiaiškinti, kokia tarp jų situacija. Galbūt aš be reikalo spyriojuos ir galiu pasiduot tai karštai pagundai.
- Na turbūt...- Paraudo mergina.
- Sorry, bet jis keistas.
- Nesupratau.- Pasimetė.
- Tiesiog... jo elgesys kupinas arogansijos. Per daug neprisirišk prie jo...
<...>
Naktis kaip visada triukšminga. Jaučiu kaip svajingos sapnų mintys ima mane liuliuoti. Pro pravirą balkono langą girdisi girtuoklių šūkavimai ir benamių šunų kaukimas. Šio miesto pakrašty tai lyg lopšinė prieš miegą. Staiga, per blausų miegą pajutau, kaip kažkieno šiltas kūnas priglunda prie mano nugaros ir švelniai apkabina liemenį rankomis. Pasidarė taip gera, jauku... Nenoria apsiverčiau ant šono ir priešais, beveik aklinoje šviesoje, įžvėlgiau vėl tas suknistai žavias akis. Mėlynakis buvo be kaukės, bet tamsoje matėsi tik vos įskaitomi veido bruožai.
- Sakiau, kad grįšiu...- Mįsliai sušnibždėjo.
- Tu juk žinai, kad pykstu?
- Taip, bet šį karta, aš būsiu šalia.- Vos matomai nusišypsojo.- Saldžių sapnų...- Pasilenkęs visai arti mano veido švelniai prigludo šiltomis lūpomis. Bučinys buvo nepaprastas. Tokį švelnumą perteikiantį bučinį regėjau sapne. Sapnas, kuris sėkmingai siaučia mano galvoje...