Lower than desire, higher than hell. REDAGUOJAMA

Part 48

(Harison Ford)

- Nesupratau? Čia kulka?- Akimirksniu Audra čiupo metaliuką ir pradėjo nuosekliai apžiūrinėti.
- Taip, nuo to mėlynakio.
- Keistuolis...- Sukrizeno.- Ne, kad laiškelį palikt ar kokią apyrankę.
- O manai, jis turėjo laiko rašyt tą raštelį ar tuo labiau nešuoja kažkokius šudukus kaip apyrankės?
- Ha ha... kokia tu protinga pasidarei.- Nusivaipė.- Kažkokia ji keista... Ar kulkos būna iš dviejų dalių?
- Žmogau, visos kulkos iš dviejų dalių jei nežinojai...- Prunkštelėjau ir atsiėmiau rekvizitą.
- Labai panašu, kad čia ne šiaip sau metaliukas... Nuojauta kužda, kad čia kažkokia technika, kaip... Blakė?
- Nesąmonė...- Nusijuokiau.- Mažiau detektyvinių filmų žiūrėk. Iš kur pas jį tokie daikčiukai galėtųbūt.
- Aš rimtai. Mano pusbrolis gaudosi šitam šūde ir pats su kompais dirba. Galiu duoti kontaktus, kol jis yra mūsų mieste, ir viską paaškins.
- Abejoju, kad čia kažkas panašaus...
- O tu pabandyk sužinoti.- Nusišypsojo mergina.
- Na gerai, bet gal rytoj. Jau šešios vakaro, o aš dar susitikimą turiu.
- Turbūt su komisaru?- Šmaikščiai mirktelėjo.
- Beveik.- Nusijuokiau.
- Bus smagi naktelė ar ne?
- Ne tas žodis.
<...>
Makiažas, kvepalai, papuošalai... Viskas vietoje, o raudona suknelė bei butelis šampano motociklo bagažinėje. Duotu adresu neskubėdama važiuoju link viešbučio.
Daug mąsčiau apie tą 'parsidavimą'. Kad negerai elgiuosi, tai pati suprantu, bet kažkaip suktis reikia. Nenoriu dar vieno artimo žmogaus matyti cypej.
Nuvykusi į reikiamą viešbutį, pačiame miesto centre, užsukau į tualetą, persirengiau, palikau nereikalingus daiktus bagažinėje ir tik tada aukštakulniais nukaukšėjau iki reikiamo kambario. Jau pamiršau, ką reiškia atrodyti patraukliai.
Kelios akimirkos po mano beldimo ir tarpdury pasirodė Harisonas įsisukęs į baltą chalatą.
- Malonu jus matyti, panele Walker, tokį daug žadantį vakarą.- Išsišiepė vyriškis ir pasitaisęs auksinį laikrodį ant riešo įtraukė mane vidun.
- Laba diena. Tikiuosi šis susitikimas liks tik tarp mūsų...
- Tai be abejo.- Šis apsivijo mane per liemenį ir nusivedė link milžiniškos svetainės.- Galvoji noriu užrūstint tavo vyrą?- Nusijuokė.
Ant dekoratyvinio stalelio prie trijų juodų odinių fotelių visu gražumu šviesoje blizgėjo brangaus brendžio butelys.
- Aš turiu su savimi šampano.- Nusišypsojau.- Išgersim?
- Taip, bet aš linkęs prie tauriųjų gėrimų.- Nenorėdamas įžeisti, gana mandagiai atsisakė mano pigaus limonado.
- Puiku.
- Aš pasišalinsiu keliom minutėm į tualetą, o tu pripildyk taures.- Šmaikščiai šyptelėjęs pliaukštelėjo delnu man per sėdmenis ir užsidarė vonios kambaryje.
- Šaunuolis.
Puoliau knistis delniniame rankinuke. Radusi bonkutę migdomųjų vaistų, įlašinau jų į vieną brendžio taurelę ir viską greitai sudėliojusi į vietas atsisėdau ant lovos su sava taure, kad, neduok Dieve, nesupainiočiau. Žaidžiu su ugnim. Tikiuosi jo šurdelė atlaikys.
Vyriškis užtruko. Matyt, dėl viso pikto išgėrė kelias viagros tabletes. Bus smagu.
- Na tai ką?- Pasitrynė delnus lyg Velnias, ruošdamasis kažkam sugriaut gyvenimą, ir akimirksniu pradėjo artintis link manęs.- Prie reikalo...
- Gal... Gal pradžiai išgerkime?- Nusišypsojau ir įrėmiau plaštaką į tos šlikštynės krūtinę tam, kad sustabdyčiau.
- Gal ne...- Pslaptingai sumurmėjo.
- Na labai prašau. Už pažintį!- Nusijuokiau ir vos išsilaisvinusi iš Fordo glėbio atnešiau reikiamą taurę.- Tik vieną gurkšnelį...
- Ar tu man jau kažko privarvinai...- Nusijuokė šmaikštaudamas, o mane akimirką pasitiko stresas. Pamatęs, jog juokelis nelabai pasisekė sunkiau atsiduso.- Tik už pažintį.- Kilstelėjo bokalą prie lūpų.
<...>
- Oj oj... Stop... Nekrentam.- Nusijuokiau. Hariui merkiasi akys ir jis sminga ant fotelio.
Nutempiau tą dar gana seksualų kūną ant lovos ir nuvilkau chalatą. Ne. Visgi aš atpratau nuo šių vaizdinių... Užmečiau kaldrą ant jo nuogo juosmens ir bandžiau užtempti normaliai ant lovos. Vos užbaigiau tąsymus suklupau ant lovos ir nubraukiau susiformavusius prakaito lašelius ant kaktos.
Ponas Fordas atsijungęs voliojasi, o jo draugas kaip kareivis budi visa valandą. Viskas paruošta, tik aš laukiu. Laukiu, kada tas ištvirkėlis pabus ir aš tęsiu savo avantiūrą.
Kelis kartus nusifotografavau su parpiančiu Fordu ir užpūčiau žvakes, o laikui nė motais, kad aš mirštu iš nuobodulio.
- Kad žinotum, Denisai, kaip dėl tavęs aukojuos...- Prunkštėjau nuo savų minčių.
Prabėgo jau valanda su puse. Tas lavonas turi jau greitai pabusti, nes migdomųjų tikrai nebuvo daug. Prisiminusi, jog turiu vaidinti iki galo pati nusivilkau rūbus iki apatinių. Staiga, ponas sukriokė ir palaipsniui pravėrė raukšlėtas akis.
- Kas buvo?- Sunkiai kilstelėjo galvą ir nužvelgė mano pusnuogį kūną šalimais.
- Buvo viskas tobula...- Koketiškai nusišypsojau ir įsisiurbiau jam į lūpas.- Tik gaila, jog tiek prigėrei... nors tai nė kiek nepatrukdė.- Gašliai žaidžiau žvilgsniu.
- Nieko neprisimenu...- Mieguistai sumurmėjo ir apsivijo rankoms. Įsipatogino ant mano krūtinės.
- Kaip tai..?- Apsimečiau nustebusi ir tuo pačiu nusivylusi.- Argi tau nepatiko?- Prisidengusi krūtinę pagalve ėmiau trauktis nuo vyriškio.
- Ne ne... um viskas gerai.- Patrynė akis, bandydamas išsklaidyti mieguistumą.- Tu išties stulbinanti...- Akivaizdžiai melavo, nenorėdamas apsikvailinti.
- Tikiuosi mes radom kompromisa ir jūs laikysitės pažado ar ne?- Stengiausi mandagiai šypsoti.
- Ah... Taip. Būtinai.- Jo veide pasirodė vangi šypsena.- Gal dar kartelį... na, kad neužmirščiau, žinai.-Pasilenkęs pradėjo bučiuoti mano kaklo įlinkį.- Ne toks jau jaunas... gali ir atmintis sušlubuoti.- Bandė vilioti.
Kur jau ne.
- Ačiū už malonų vakarą, deja, jau turiu bėgti.- Širdis ėmė tankiau trankytis.
- Na pabūk...
- Manęs pasiges Oskaras.
- O tai jūs neišsiskyrę?- Suglumo.
- Na taip, bet... bet mes dar gyvenam kartu.
Ne duok, Dieve.
- Uh... Na gerai... Tuomet iki pasimatymo.
- Pagaliau...
- Ką?
- Viso gero, sakau.- Išspaudžiau šypseną.
Harisonas vėl nulūžo, nes, matyt, vaistai dar temdė jo protą, o aš skubiai, pakeliui nusiavusi aukštakulnius, bėgau link išėjimo. Visu greičiu važiavau gatvėmis link namų, vėjas švelniai kedeno išsprūdusių garbanų stuogas. Kūnas galiausiai išsilaisvino nuo įtampos. Buvo taip nusiškit, kad nepersirengiau normalios aprangos, kad rankos virpa nuo adrenalino.
Staiga, prieš mano akis sublykčiojo policijos automobilio įspėjamos 'migalkės', o ausis apkurtino sirena. Nesipriešinusi sustojau ir laukiau patrulių, nuleidusi apsunkusią galvą nuo minčių.
- Labas vakaras. Jūs viršijote greitį.- Vangiai prabilo, tarsi užsiknisęs tai kartoti per savąją darbo pamainą.
- No shit, Sherlock.- Nusijuokiau pavargusiu balsu.
- Pateikite savo dokumentus, jog turite teisę vairuoti tokio galingumo transportą.- Suirzo.
- O tu nedažlibini, kad čia tarnybinis motociklas m?- Prunkštelėjau.- Ramiausiai važiavau namo, o tu tiesiog sutramdei visą ramybę.- Vaizdas pradeda dvejintis. Matyt pakilo spaudimas nuo ilgalaikio streso.- Kas tau leido atimti iš manęs ramybę...?- Susvirduliavau nuo silpnumo ir ranka pasirėmiau į motociklą.
- Viskas aišku. Patrikai, narkomanė..!- Iš mašinos išlipo jo partneris.
- O, Patrikai!- Nusijuokiau.- O kas šitas tada? Kempiniukas plačiakelnis? Um... bet kažkaip iki plačiakelnio netempi.- Apsimečiau, rimtai apžiūrinėjanti pirmąjį pareigūną ir prikišusi nagus prie jo diržo.
- Laikyk rankas prie savęs ir liežuvį už dantų, o tai, beždžionyną aplankysi be jokios ekspertizės. Bet realiai tarnybinis street'as...- Susiraukęs Patrikas apžiūrėjo transporto priemonę.
- Tai aišku, aš juk pareigūnė.- Nusivaipiau.
- Parodyk dokumentą.- Kilstelėjo antakį netikėdamas, o jo draugas jau ruošėsi man segti antrankius.- Ir nusiimk tą šalmą.- Piktai pridūrė, ranka pliaukštelėjęs man per pakaušį.- Akivaizdžiai nuvogė, o dar ir su suknele... iš kokio mėnulio įdomu nukrito.- Nieko nelaukusi, staigiai užsimojau ir iš galvos su šalmo priekine dalimi tvojau pirmajam pareigūnui. Šis suklupo, netekęs sąmonės su praskelta nosimi, o Patrikas nespėjo manęs sugriebt už rankos, nes buvo prie mirgančio automobilio, o aš akimirksniu atsisėdau ant motociklo ir roviau iš vietos. Po penkiolikos minučių buvau namuose ir nieko negalvodama kritau į lovą.
<...>
- Kas tau negerai!- Įsiliepsnojo Denisas, o aš jo kabinete beveik gulėjau ant sofos ir laikiau šaltą buteliuką vandens prie smilkinio.
- Gali nerėkt..? Plyšta galva...
- Tu bent žinai, ką pridirbai?!
- Kolkas ne... Nustebink.- Pakeičiau buteliuko pusę.
- Kodėl tu praskėlei mūsų nuovados pareigūnui nosį ir pabėgai iš įvykio vietos?!
- Ai tiksliai...- Vangiai nusijuokiau.- Plačiakelnis ir Patrikas... Beje, praleidai detalę- aš viršyjau greitį.
- O taip! Ir plius, su nuovados registruotu motociklu!
- Prašauuu... Nerėk...- Mečiau butelį į vaikiną, pasidavusi malšinti galvos skausmą.
- Ar tu iš pat ryto prisilakt suspėjai?
- A tu durnas? Aš ne savižudė...- Prunkštelėjau ir toliau stebėjau pirmyn atgal vaikščiojantį komisarą.
- Nepanašu!
- Klausyk... Man vakar buvo sunki diena... ir turiu įgimtą migreną. Grįžus vakar namo taip pat nepraleidau progos išgert vyno...
- Oh nejaugi? O gal tu ir vairavai išgėrus? Nes tiedu liudyjo, kad keistai svirduliavai... o gal uostei jau kokį mėšlą?- Kūrė versijas ir pats nuo savo minčių siautė.- Ir ką tu tokio SUNKAUS darei? Krušaisi su Liam nepatogioj pozoj?!
- Stop.- Atsitiesiau į sėdimą vietą, pajutusi, kad laikas viską paaiškinti, ir svirduliuodama atsistojau. Tuomet priėjau prie pat piktų Denio akių ir pradėjau.- ŠIAIP TAI, jei nori žinot, aš 'krušausi' su vyru, tinkančiu man į tėvus, kad šis tavęs į kaliūzę nenugrūstų.- Išrėžiau vienu atsikvėpimu.- O tu žinai, ką su tokiais, kaip tu, daro zekai? Kruša per šikna ir vadina Gaidžiais, aišku?!
- Ką čia nusišneki?!
- Pameni Liam Fordą ir jūsų muštynes restorane?!
- Nu ir?!
- Ar tau nedaeina?!- Pradėjau mojuot rankom.
- Ką..?- Akimirksniu Denio akis užpildė nuostaba, o tada įniršis.- FUCK!!! Tu gal juokauji?!
- Ne, Deni, aš nejuokauju!
- Ir tu su juo..?!- Persigandęs dramatiškai atsigręžė ir suėmė mane už pečių.
- Įsivaizduok, jei taip.
- Ką, po galais?! Rimtai..?- Susiėmė už galvos ir ėmė vaikščioti pirmyn, atgal.
- Tu girdi, ką aš sakau? Ataušk. Aš jį pergudravau.- Atsidusau ir pati susiėmiau už galvos.
- Ateik...- Sutrikęs atsiduso ir įsitraukė mane į glėbį.- Kodėl man nieko nepasakei..? Juk būtumėm radę kitą išeitį.- Tankiai kvėpuodamas, bet dabar kupinu jaudulio ir užuojautos balsu kuždėjo man į garbanas.
- Koks dabar skirtumas?- Vangiai sumurmėjau jam į švarką.
- Ačiū...
- Nėr už ką. Kalė Walker jūsų paslaugoms, po velnių...- Sušnibždėjau jam į ausį pasistiebusi, o tada grubiai jį atstūmiau.
- Aš atsiprašau... kad dėl manęs tau teko....Ačiū Dievui, kad nesidulkinai su juo.- Lengviau atsikelvėpė atlošęs galvą į lubas ir atrėmęs raumeningas rankas sau į klubus, kiek atitraukęs švarko atlapus atgal.
- Rimtai?- Ironiškai prunkštelėjau, vėl smigusi į sofą.- Tai gal dabar laikas tau kažką padaryt dėl manęs.- Mestelėjau akivaizdžią užuominą.
- Taip... taip.- Atsipeikėjęs užtikrintai pakartojo savo atsakymą.
- Galiu pasiimti išeiginę?
- Tebunie. Vistiek, šiandien tau geriau nepapult tiem lopam į akis... bet kaip taip jūs dar nebuvot nepažįstami? Juk vienoj nuovadoj dirbat.- Stūmėdamas mane link durų murmėjo. Staiga, duris kažkas atidarė ir aš susidūriau kakta.
- Fuck..!- Suklupau atbula Denisui į rankas, o kabinete pasirodė Carly.
- Kodėl nepasibeldei?- Piktai dėbtelėjo Denis į merginą.
- Aš galvojau...
- Kitą kartą, pagalvok dar kartą. Chlo, tau viskas gerai?
- Jo... Aš jau eisiu.- Galva atrodė ėmė plyšti pusiau. Pritemo akyse.
- Gal tave pavežt iki namų?
- Eik velniop...- Juokaudama atkirtau.- Per daug jau dėl tavęs visokio šūdo.
Pasišalinau ir po savęs užtrenkiau tas prakeiktas duris.