Lower than desire, higher than hell. REDAGUOJAMA

Part 37

Deniso veidas ir kūnas lėtai atsigręžė į didžiausią gyvenimo klaidą padariusi vaikiną. Šis pats pasigailėjo savo veiksmo ir kiek persigandęs ėmė traukis atatupstas. Denis lyg pažadintas iš gilaus miego žvėris žybtelėjo išsiplėtusiais vyzdžiais ir užsimojęs kumšciu vienu smūgiu nokautavo vargšą vaikiną.
- Denisai tu gal durnas?! Ko čia įsivėlei į šitą nesąmonę!- Ko nespiegdama atbėgo Carly suvokusi, kas vyksta, o aš skubiai pasišalnau iš restorano, nugvelbusi kažkieno juodą skrybėlę nuo pakabos bei prisidengusi veidą, kad ši manęs nepastebėtų. Visus palikau tam dievų pasaulyje, o pati pastato laiptais nusileidau į žiaurią realybę žemėje. Prieš akis greitkelyje įnirtingas judėjimas ir triukšmas. Keturios valandos po pietų, saulė dar kantriai kaitina gyventojų galvas. Puikiai žinojau, jog Denisą pati išprovokavau taip elgtis, todėl ant jo nepykau.
Likusį iki vėlyvo vakaro laiką praleidau eidama namo ir gulinėdama prieš televizorių niūrioje aplinkoje. Butas ne tiek apleistas, kiek nuobodus ir vertė jaustis dar kraupiau. Pilkos sienos lyg priminė visus nemalonius įvykius dar labiau komplikuotais ir šlykščiais.
Suskambėjo dūslus durų skambutis. Žinau, kad ten Denisas. Ne svarbu, kad jis netūrėtų žinoti, kur aš gyvenu. Tokie dalykai jam niekada nebuvo iššūkiai. Profesinis įdirbis.
- Labas.- Pasisveikino vaikinas būdamas su ta pačia elegantiška, jau kiek apglamžyta apranga, prakirstu ir užkrešėjusiu skruostu bei rankoje laikydamas baltą, kiek padžiuvusią rožę, vos pravėriau duris.
- Šiandien jau matėmės...- Mieguistai šyptelėjau ir palikusi vaikiną tarpdurį grįžau į nedidėlę patalpą, apjungtą svetainę su virtuve.
- Nepakviesi vidun?
- Užeik jei taip nori.- Išsidrėbiau ant nudėvėtos sofos ir toliau stebėjau neįdomią laidą.
Denis lėtai žingsniavo koridoriumi apsižvalgydamas ir įėjęs į svetainę atsisėdo šalia, ant stalo padėdamas gėlę.
- Nu nemoku aš būt romantiškas ir mielas kaip kiti locheliai, nieko nagaliu su savim padaryti.- Irzliai pradėjo dėstyti mintis lyg pasiaiškindamas, lyg manydamas, kad aš pykstu.
- Ir nereikia.
- Tai kas tada blogai? Tu ne dėl to mane šiandien provokavai?
- Viskas gerai, ne dėl to. Dabar aš tiesiog pavargusi.- Nusijuokiau pirmą kartą matydamą tokį rimtą vaikiną. Net komisariate jis toks nebūna.
- Tai viskas gerai?
- Nieko blogo ir nebuvo. Gražiai tu paguldei tą vaikinuką, tik...
- Aš tik norėjau tau padėt atsikratyti to mažvaikio, nieko daugiau.- Atsirėmęs alkūnėmis į savo kelius rimtai pertraukė mane.
-Na o aš tuomet realiai norėjau sekso, bet aš ne apie tai.- Nusijuokiau.- Tu bent žinai, kas tas mažvaikis?
- Ne, koks skirtumas?
- Tu dirbi policijoj ar ne?- Pašaipiai dėbtelėjau įvaikiną.- Pagalvok logiškai: Liam yra apie dvidešimties metų, vairuoja BMW I8 automobilį mūsų nusususioje apskrityje ir lankosi viename iš brangiausių restoranų. Tikėtina, jog jis savo biznio neturi, todėl darome išvadą- jis mažoras. Mažorais būna mažvaikiai turtingų tėtušių, kurie turi rimtų reikalų ir dažniausiai daug pažinčių, be ko negalėtų būti milijonieriais. Išvada: jo tėvas turi didelę įtaką prokuratūroje.
- Nu ir kas iš to?
- Denisai? Tu durnas ar taip?- Nusijuokiau.- Tave pasodins.- Konstatavau faktą.
- Nemanau, kad jie smulkinsis.
- Vėliau prisiminsi mano žodžius.
- Kaip tavo skruostas?- Pasilenkęs link mano veido nykščiu perbraukė per beveik užginusį menką įdrėskimą.
- Kaip ir tavo prakirstas žandikaulis. Gyja.
- Na maniškis kolkas dar krešėja.- Nsijuokė.
- Ko iš manęs nori?- Gana filosofiškai susimąsčius paklausiau.
- Sekso?
- O kaip tada mūsų santykiai gali vadintis?
- Man labiau patiko jų neįvardinti.- Nusišypsojo ir prisislinkęs dar arčiau apglėbė. Puse valandos pradrybsojom priešais televizorių, kol vaikinui kažkas nepaskambino.
- Alio? Nu labas...- Atsiduso, žvilgsniu duodamas suprasti, jog skambina Carly.- Ne. Ne. Kaip nori. Aš darbe. Taip, būsiu vėlai. Galbūt rytoj. O ką aš daugiau galiu veikti darbe?- Nusivaipė ir atlošė galvą.- Ate.
- Tiksliai, kas po to įvyko? Na kai aš pasišalinau, o ant žemės gulėjo Liam?- Susidomėjusi atsigręžiau ir įsitaisiau ant Deniso kelių.
- Ai nieko ypatingo. Tas degradas pašūkavo, jog aš atsiimsiu ir taip toliau, o tada visi išsiskirstė: ir mudu, ir žiūrovai. Man atrodo aš tam nevykeliui žandikulį išnarinau...- Bandydamas prisiminti pažvelgė į lubas, o tada nusijuokė.
- O ka Carly pasakei?- Suėmusi Denisą už smakro atsukau į save.
- Nieko aš jai neaiškinau. Po tos klaikios nakties galvojau nesusitaikysiu, bet ji gana greitai atleido.
- Aišku...- Atsidususi atsitraukiau nuo vaikino ir nuėjau pasigaminti arbatos.
- Kas aišku?- Atsigręžė per fotelį į mane virtuvėje.
- Ir toliau meluosi.
- O tu tylėsi.- Sukrizeno.
- Nejuokinga.
- Nu va... prasideda.
- Kodėl tu jai meluoji?
- Nes nenoriu išsiskirti.
- Aš nesuprantu, kodėl tu sau ir jai gadini laiką. Juk Carly jau seniai būtų susiradusi kitą vaikiną, o tu ją lyg sukaustai. Kam tau ji?
- Aš ją myliu.
- Nejaugi, o kas tada aš?
- Nenoriu su ja skirtis, nes myliu. O su tavim nepakartojamas seksas. Juk nesiruošiu visą laiką su ja taip elgtis. Tuo labiau ir ji man neištikima. Taigi vienas vienas. Bet kai pasipiršiu ir mes susituoksim, aš viską užbaigsiu. Ir tikiuosi, ji taip pat.
- Tai aš tavo žaislas.- Įniršusi, bet bandydama sulaikyti neapykantą ištariau. Nejučia kaukštelėjau puodeliu į arbatinuką. Nežinau, kodėl pykstu. Juk aš taip pat elgiaus su Liam.
- Aš taip nesakiau.
- Bet galvoji. Tebūnie tik seksas.- Kilstelėjau juodą puodelį arbatos lyg sakydama tostą.